Pielonefritas – tai inksto taurelių, geldelių ir intersticinio audinio uždegimas, gali būti ūmus ir lėtinis. Pažeidžiamas vienas inkstas ar abu. Tai dažniausia visų amžiaus grupių inkstų liga.

Pielonefritą dažniausiai sukelia bakterijos, retai virusai ir grybeliai. Dažniausi pielonefritą sukelia tokios bakterijos kaip: Escherichia coli, Staphylokoccus saprophyticus, Enteroccocus, Proteus mirabilis, Klebsiella pneumoniae. Ne kiekvienas mikroorganizmas, patekęs į šlapimo pūslę, sukels uždegimą. Labai svarbios yra pačių mikrobų savybės, sugebėjimas prilipti prie šlapimo takų gleivinės ir ją pažeisti. Dažniausiai mikroorganizmai patenka į inkstus iš apatinių šlapimo takų, retai iš kraujo, sergant sepsiu, pūlinga angina, pūlingomis odos ligomis. Ne mažiau svarbios yra ir paties žmogaus savybės. Pielonefritu, kaip ir cistitu, dažniau serga moterys nei vyrai, išskyrus pirmuosius gyvenimo metus, kai dažniau serga berniukai dėl įgimtų šlapimo takų anomalijų, dėl ypatingos moters šlapimo takų sandaros (trumpa šlaplė, šlaplės anga netoli nuo išangės). Be anatominių vyro ir moters ypatumų, labai svarbūs šlapimo takų infekcijos išsivystymą ir pasikartojimą nulemiantys veiksniai:

šlapimo pūslės išsituštinimo sutrikimai (prostatos padidėjimas, po stuburo traumų);
inkstų akmenligė;
įgimtas šlapimo refliuksas į viršutinius šlapimo takus (iš šlapimo pūslės šlapimas patenka į inkstus);
nėštumas;
cukrinis diabetas;
nusilpus imuninei sistemai ar naudojant ją slopinančius medikamentus.

Sunku šlapintis
Juosmens skausmas
Nuolatinis noras šlapintis, net esant tuščiai šlapimo pūslei
Pilvo skausmas
Vėmimas
Kraujas šlapime
Šlapimo nelaikymas
Karščiavimas
Pykinimas
Šlapinimasis po truputį
Dažnas šlapinimasis
Tamsus, drumstas šlapimas

Liga dažniausiai prasideda staiga. Pradžioje ligonis skundžiasi dažnu, skausmingu šlapinimusi, kiek vėliau atsiranda šaltkrėtis, pakyla temperatūra, pradeda skaudėti vieną ar abi juosmens puses, gali pykinti. Pradėjus gydymą, ligonio būklė per kelias dienas labai pagerėja, nukrinta temperatūra, išnyksta skausmai, išnyksta pokyčiai šlapime, kraujo tyrime. Tokia ligos eiga būdinga esant normaliems šlapimo takams. Tačiau esant šlapimo sistemos pokyčiams (inkstų akmenligei, šlapimo refliuksui, prostatos padidėjimui) pielonefritai linkę kartotis, gali vystytis lėtinis pielonefritas (inkstas randėja, traukiasi) ir lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas. Lėtinio pielonefrito pasireiškimas gali būti ne toks audringas (ne tokia aukšta temperatūra, juosmens maudimas) ar gali nebūti jokių simptomų.

Pasikartojančios šlapimo takų infekcijos. Moterims retai nustatomi anatominiai ar funkciniai faktoriai, nulemiantys infekcijos pasikartojimą. Vyrams tai dažniausiai lėtinis bakterinis prostatitas.
Urosepsis. Tai ūmi gyvybei pavojinga pielonefrito komplikacija. Sepsis dažnesnis vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat sergantiems diabetu, esant imunodeficitui.
Inksto pūlinys. Šia komplikaciją galima įtarti, jei 3-5 dienas gydyto ligonio būklė negerėja.
Inkstų funkcijos nepakankamumas. Esant sunkiam ūmiam pielonefritui, gali pablogėti inkstų funkcija, net išsivystyti ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas. Tada padidėja arterinis kraujo spaudimas, atsiranda patinimai, sumažėja šlapimo. Eilę metų kartojantis pielonefritui išsivysto lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, ligoniui gali būti reikalingas net gydymas dializėmis.

Įtarti pielonefritą galima išklausius ligonio nusiskundimus, jį apžiūrėjus. Diagnozę padeda nustatyti šlapimo tyrimas, kuriame randamas padidėjęs leukocitų skaičius, gali būti eritrocitų, nedaug baltymo. Tiriant šlapimą mikroskopu gali būti matomos ir bakterijos. Kraujyje padaugėja leukocitų, padidėja eritrocitų nusėdimo greitis, būna teigiami kiti uždegimą rodantys kraujo rodikliai. Paprastai, įtarus pielonefritą, atliekamas šlapimo pasėlis – šlapimas sėjamas į tam tikras terpes, kuriose tikimasi išauginti ir nustatyti infekcijos sukėlėją, jo jautrumą antibiotikams. Šlapimo pasėlis turi būti paimtas prieš pradedant gydymą antibiotikais. Kartojantis šlapimo takų infekcijoms atliekami papildomi tyrimai (inkstų ir šlapimo pūslės sonoskopija, urogramos), padedantys išaiškinti šlapimo takų nenormalumus (įgimti defektai, akmenligė). Esant lėtiniam inkstų funkcijos nepakankamumui, daromi papildomi kraujo tyrimai, leidžiantys įvertinti inkstų funkciją (kreatininas, šlapalas, kalcis, fosforas kraujyje).