Sepsis – tai patologinė viso organizmo būklė, uždegiminio atsako reakcija, kurią sukelia infekcija. Sepsis pasireiškia, kai ši reakcija išplinta ir apima net nepažeistus, toliau nuo pirminio infekcijos židinio esančius, audinius.

Sepsį gali sukelti bet kurie mikroorganizmai, tačiau jam vystantis, infekcijos sukėlėjas nėra toks svarbus, kaip jo paties ir jo toksinų sukelta labai stipri, pačiam organizmui kenksminga uždegiminio atsako reakcija. Šis uždegimas būna toks stiprus, kad sutrikdo įvairių organų funkcijas. Sepsio forma, kai kraujyje randamas gyvybingas infekcijos sukėlėjas, vadinama septicemija (viremija – virusų, bakteriemija – bakterijų, fungemija – grybelių, parazitemija – parazitų buvimas kraujyje). Sepsio forma, kai atokiuose organuose formuojasi infekcijos židinių, vadinama septikopiemija. Sepsio atsiradimą lemia sumažėjęs organizmo atsparumas infekcijai, sunkios gretutinės ligos ir būklės, ypač piktybiški infekcijos sukėlėjai, didelis mikrobų atsparumas antibiotikams, gausios invazinės medicinos procedūros, imuniteto slopinimas vaistais.

Blyški oda
Vėmimas
Apetito stoka
Padažnėjęs kvėpavimas
Intensyvus širdies plakimas
Temperatūros pokyčiai
Vangumas
Bendras silpnumas
Kraujosruvos
Pykinimas

Inkubacinio periodo ir cikliškumo, būdingo infekcinėms ligoms, nėra. Būdingi intoksikacijos simptomai. Ligonis vangus, karščiuoja, neturi apetito, galimas pykinimas, vėmimas, psichikos ir emocijų pakitimai. Ligoniui sutrinka kraujotaka – oda tampa blyški su pilkšvu atspalviu, atsiranda kraujosruvų, dusulys, padažnėja širdies susitraukimai ir kvėpavimas. Organus ir audinius veikia mikrobų toksinai, pasikeitę organizmo procesai bei besiformuojantys infekcijos židiniai, todėl atsiranda funkcijų pažeidimo požymių. Sunkios sepsio eigos metu nustatomas organų funkcijos sutrikimas, jų nepakankamas aprūpinimas krauju, žemas kraujospūdis. Kai arterinis kraujospūdis išlieka žemas, sulašinus būtiną skysčių kiekį, sutrinka inkstų ar kitų vidaus organų veikla, organizmo homeostazė (vidinės terpės pastovumas), psichika, tokia būklė vadinama sepsiniu šoku.

Sunkus sepsis - tai patologija, kuriai būdinga organų funkcijos sutrikimas, hipotenzija (padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, jei nėra kitos žinomos hipotenzijos priežasties), dehidratacija (sąmonės sutrikimas, oligurija - mažas šlapimo kiekis, acidozė - rūgščių pusiausvyros sutrikimas). Sunkaus sepsio metu vystosi įvairių organų sistemų funkcijų sutrikimas, tuomet organizmo pastovumą galima išlaikyti tik aktyviomis gydomosiomis intervencijomis.
Septinis šokas - tai sunkus sepsis, susijęs su nuolatine hipotenzija, nepaisant medikamentinio hipotenzijos gydymo ir skysčių atstatymo.

Sepsį patvirtina aiškus infekcijos židinys, karščiavimas, padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis bei kvėpavimas, padidėjęs leukocitų skaičius kraujyje, marmurinė oda, galūnių cianozė (pamėlynavimas), diurezės (šlapimo išsiskyrimo) sumažėjimas, sąmonės sutrikimas. Ligonių, kurių imunitetas nepakankamas, gali būti sumažėjusi temperatūra ir leukocitų kiekis kraujyje. Tačiau šie požymiai atsiranda vėlai, kai prognozė jau nepalanki. Sunkios eigos sepsį diagnozuoti yra sunku, tačiau ankstyvoje stadijoje pradėjus gydyti, prognozės palankios. Būtina atkreipti dėmesį į šiuos ryškius požymius: dažnas alsavimas, bendras negalavimas, išsekimas ir nerimas, neseniai atsiradę elgesio sutrikimai, kurie greitai progresuoja, virškinamojo trakto sutrikimai: pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Sepsio diagnozei nustatyti nebūtinai kraujyje turi būti rasta sukėlėjo. Išskyrus sukėlėją iš kraujo, išmatų, šlapimo ar likvoro, nustatomas jo jautrumas antibiotikams, nes tai svarbu parenkant tinkamus antimikrobinius vaistus. Tiriant kraujo baltymus, randamas jų kiekio sumažėjimas, pakitęs atskirų jų frakcijų santykis. Taip pat vystosi mažakraujystė, mažėja trombocitų skaičius, sutrinka kraujo krešėjimas. Infekcijos židinį nustatyti padeda radiologiniai bei ultragarsiniai tyrimai.