Toliaregystė (hipermetropija) –tai akių refrakcijos (gebėjimo laužti šviesos spindulius) yda, kai matomų objektų vaizdas susidaro už tinklainės, todėl žmogus blogiau mato toli esančius daiktus, ir blogai – esančius arti.

Akį galima palyginti su fotoaparatu, kurio objektyvą atstoja akies optinė sistema, o šviesai jautrią plokštelę – tinklainė. Normalioje akyje šviesos spinduliai, sklindantys iš matomo objekto, lūždami praeina akies optines sistemas: rageną, akies kamerų skystį, lęšiuką, stiklakūnį ir susikerta tinklainėje. Čia sudirginamos šviesai jautrios ląstelės ir informacija apie matomą objektą nervinėmis ląstelėmis toliau perduodama smegenų žievei. Regos centras yra smegenų pakaušinėje dalyje. Kad susidarytų aiškus vaizdas, spinduliai turi susikirsti būtent tinklainėje. Tai priklauso nuo akies optinių sistemų laužiamosios galios (refrakcijos), kuri matuojama dioptrijomis (D) ir akies ašies ilgio. Labiausiai spindulius laužia ragena ir lęšiukas. Esant toliaregystei, akies laužiamoji galia per silpna palyginus su akies ašies ilgiu, šviesos spinduliai susikerta už tinklainės, vaizdas gaunamas neryškus. Beveik visi naujagimiai yra toliaregiai. Vėliau, akiai augant ir ilgėjant akies ašiai, toliaregystė dažniausiai išnyksta, susiformuoja normali akis. Dažniausiai akys auga ir akies ašis ilgėja iki 7- 10 metų. Akis yra prisitaikiusi matyti objektus, esančius įvairiu atstumu, tai vadinama akomodacija. Akies krumplyno raumeniui susitraukiant, lęšiukas išsigaubia ir tai leidžia aiškiai matyti daiktus iš arti, o jam atsipalaiduojant – lęšiukas suplokštėja, tuomet gerai matomi objektai, esantys tolumoje. Lęšiuko gebėjimas išsigaubti priklauso nuo elastiškumo, kuris senstant mažėja. Akies obuolio išoriniai raumenys suveda abi akis į vieną daiktą. Įtakos formuotis toliaregystei turi paveldimumas. Pastebėta, kad toliaregių tėvų vaikai dažniau turi šia ydą. Akies obuolio forma ir jos šviesą laužiančių terpių gaubtumas, taip pat jų formavimosi tendencijos augant, yra paveldimos. Jauni toliaregiai, turintys nedidelę refrakcijos ydą, iš pradžių sugeba prisitaikyti: labiau išsigaubia akies lęšiukas, padidėja jo laužiamoji galia, ir regimasis daiktas ryškėja. Jie gali nejausti jokių regėjimo sutrikimų, net nežinoti, kad yra toliaregiai. Tai slaptoji toliaregystė. Kai toliaregystės yda yra vidutinė ar didelė, akis nebesugeba prisitaikyti, žmogus daiktus iš arti mato blogai. Tai aiškioji toliaregystė. Senstant žmogaus akys jau nesugeba taip kaip jaunystėje kaitalioti savo laužiamosios galios, kad aiškiai matytų įvairiai nutolusius daiktus, nes mažėja lęšiuko elastingumas. Pamažu tolsta artimiausias aiškaus matymo taškas, formuojasi senatvinė toliaregystė. Jau po 40-45 metų žmogus pradeda blogiau matyti iš arti. Ypatinga toliaregystė – afakija – lęšiuko nebuvimas įprastoje vietoje. Ji būna pašalinus lęšiuką kataraktos operacijos metu. Toliaregėmis gali tapti nėščios moterys trečiojo nėštumo trimestro laikotarpiu, nes dėl hormoninių pokyčių organizme sumažėja lęšiuko elastingumas, todėl sumažėja jo laužiamoji galia. Regos pakitimai išnyksta praėjus 6-8 savaitėms po gimdymo, kai hormonų pusiausvyra tampa vėl normali.

Galvos skausmas
Akių paraudimas
Neblogas matymas į tolį
Neryškus vaizdas, matomas iš arti
Žiūrėjimas prisikišus arti akių
Greitas akių nuovargis
Vaizdo liejimasis
Vokų trūkčiojimas
Akies dugno pakitimai
Akių skausmas judinant akies obuolius

Toliaregis neblogai mato daiktus iš toli, bet blogiau iš arti. Toliaregė akis turi prisitaikyti – išgaubti lęšiuką, sutraukdama krumplyno raumenis, žiūrėti tiek į toli, tiek į arti esančius daiktus, todėl ji labai pavargsta, pradeda lietis vaizdas, ima skaudėti galvą, padidėja jautrumas, trūkčioja vokai, parausta akys ir vokų kraštai, o mažiems vaikams gali išsivystyti žvairumas. Dėl nuolatinės įtampos ilgai dirbant smulkius darbus iš arti, gali vystytis vadinamasis akomodacijos spazmas, kai krumplyno raumuo nebeatsipalaiduoja žiūrint į tolį. Tuomet matymas pablogėja, daiktai atrodo mažesni, negu yra iš tikrųjų. Tai netikroji trumparegystė, kuri paaiškėja tik jai išnykus po krumplyno raumenį atpalaiduojančių vaistų sulašinimo. Toliaregiai, turintys vidutinę ir didelę refrakcijos ydą, elgiasi kaip trumparegiai – prisikiša knygą prie pat akių. Tuomet tinklainėje susidaro nors ir neaiškūs, bet lengviau matomi didesni vaizdai. Kai toliaregystė didelė, akys atrodo mažos, giliai įkritusios akiduobėse. Toliaregiai nuo jaunystės anksčiau pradeda skųstis senatvine toliaregyste, nes jų akys žiūrėdamos į daiktus iš arti, turi prisitaikyti tiek, kad išlygintų savo toliaregystę. Toliaregystė neprogresuoja. Suaugusiųjų toliaregystės stiprėjimas yra susijęs su slaptosios toliaregystės perėjimu į aiškiąją.

Žvairumas, tinklainės pakenkimas, lėtinis konjunktyvitas, glaukoma, blefaritas (voko krašto uždegimas).

Įtariant toliaregystę, tiriamas regos aštrumas – akies sugebėjimas skirti du taškus, esančius vienas nuo kito tam tikru atstumu, naudojantis specialiomis lentelėmis. Normalus regos aštrumas yra lygus 1,0. Būtina nustatyti visą toliaregystės laipsnį – tiek slaptąją toliaregystės dalį, kurią akis kompensuoja, tiek aiškiąją, kuri lieka nekompensuota. Slaptoji toliaregystė nustatoma į akis sulašinus krumplyno raumenį atpalaiduojančių vaistų. Akiniai toliaregiams parenkami tik nustačius visą toliaregystės laipsnį. Akies vidinės struktūros ištiriamos specialiu mikroskopu, įvertinami akies dugno pakitimai. Nustatomas periferinis regėjimas (akipločio tyrimas), pamatuojamas akių spaudimas.