Smegenys yra sudėtingas organas, atsakingas už: mintis, atmintį, emocijas, lytėjimą, motorinius įgūdžius, regėjimą, kvėpavimą, temperatūrą, alkį ir kitą kūno veiklą. Tačiau, kartais, dėl ne visuomet mokslininkams žinomų priežasčių, smegenys sugeba mus nustebinti ne visai gerąja prasme – galime pamiršti net ir savo mylimojo vardą, į kurį ką tik kreipėmės, vos praėję pro duris, taip pat mums nepavyks eiti visiškai tiesia linija. Pateikiame 7 objektus, su kuriais susiduriame kone kasdien ir kurie gali išprovokuoti smegenų funkcijų sutrikimus.

1. Durys. Ar pastebėjote, kad kartais įėjus į kambarį tam tikru tikslu – kažką paimti, pasakyti, paklausti, visiškai pamirštate, kokie buvo jūsų ketinimai? Pasirodo, dėl šių keistų atminties praradimų kaltos pačios durys. Notr Damo universiteto psichologai atrado, kad praeinant pro duris galvoje atsiranda vadinamoji „įvykio riba“, atskirianti vieną minčių ir prisiminimų rinkinį nuo kitų, lygiai taip pat, kaip išėjimas pro duris filmuose rodo scenos pabaigą. Smegenys kartais pašalina mintis, kurias turėjome ankstesniame kambaryje, ir paruošia tuščią lapą naujoms mintis kitame kambaryje.
   
    

2. Nuotraukos. Smegenys pasąmonėje negali pilnai atskirti nuotraukų nuo juose vaizduojamų objektų ar žmonių. Pavyzdžiui, tyrimų metu pastebėta, kad žmonės, žaisdami smiginį, rečiau pataiko į jiems patinkančių asmenų ar kūdikių nuotraukas, nei į nemėgstamų asmenų, arba tų, kuriuos pripažįsta savo priešais. Kitas tyrimas parodė, kad žmonės pradeda smarkiai prakaituoti, kai jų paprašo sukarpyti savo brangių prisiminimų vaikystės fotografijas. Smegenys vis dar nėra pajėgios atsieti pilnai fotografijas nuo realių žmonių, įvykių ar prisiminimų – matant nuotrauką, jos veikia taip, tarsi matytų realybę.
   
    

3. Yra spalva, vadinama raudonai žalia. Tai raudonai mėlynos spalvos – pastarąją suprantame kaip violetinę, atitikmuo, kurio, deja, mūsų smegenys nėra pajėgios suvokti ir pamatyti. Raudonai žalia spalva patenka į aklą vietą mūsų smegenyse. Apribojimai atsiranda dėl to, kaip mes pirmiausia suvokiame spalvą. Tinklainės ląstelės, vadinamos „priešo neuronais“, suaktyvėja, kai jas stimuliuoja įeinanti raudona šviesa, ir šis veiklos pliūpsnis smegenims signalizuoja, kad mes žiūrime į kažką raudono. Tuos pačius „priešo neuronus“ slopina matoma žalia šviesa ir smegenys gauna signalą, kad matome žalią spalvą. Nors dauguma spalvų neuronuose sukelia įvairių efektų mišinį, kurį mūsų smegenys gali iššifruoti, raudona šviesa tiksliai panaikina žalios šviesos poveikį, todėl mes beveik niekada negalime suvokti spalvų – raudonai žalios, derinio, kilusių iš tos pačios vietos. Tik esant ypatingoms laboratorijos sąlygoms, akys gali būti priverstos vienu metu suvokti raudoną ir žalią šviesą. Žmonės, kuriems pasisekė dalyvauti šiuose regėjimo eksperimentuose, teigė, kad nepamirštama patirtis yra tarsi pirmą kartą pamatyti tikrąją violetinę spalvą.
   
    

4. Ryškios šviesos. Ryškios šviesos priverčia čiaudėti vieną žmogų iš keturių. Tai vadinama „fotiniu čiaudėjimo refleksu“ ir yra mažai suprantamas psichinis reiškinys. Paprastai čiaudulys (arba „krūtinkaulio refleksas“) atsitinka netyčia, kai dirginančioji medžiaga patenka į nosį. Kita automatinė reakcija, kurią dažnai patiriame, yra vyzdžio šviesos refleksas, kai mūsų vyzdžiai susitraukia, kai juos stimuliuoja ryški šviesa.
   
    

5. Plačios ir atviros erdvės. Keliaudami po dykumą, lygumą ar platų mišką – reljefus be orientyrų, žmonės, pasirodo, vaikšto ratais. Eksperimentai su žmonėmis, kuriems buvo užrištos akys, parodė, kad, neturėdami išorinių atskaitos taškų, mes prasilenkiame net maždaug 6 metrų skersmens kilpomis, visą laiką manydami, kad einame tiesiomis linijomis. Pasirodo, taip nėra todėl, kad viena koja yra ilgesnė ar stipresnė už kitą. Pasak mokslininkų, su kiekvienu žingsniu smegenų vestibuliarinėje (pusiausvyrą palaikančioje) sistemoje, o gal ir propiocepcinėje (kūno suvokimo) sistemoje atsiranda nedidelis nukrypimas ir jis pridedamas prie žmogaus pažinimo suvokimo, kas yra tiesu. Šie nuokrypiai kaupiasi, kad laikui bėgant žmogus pasuktų vis griežtesnius ratus.
   
    

6. Telefonai. Turbūt daugeliui yra ne kartą pasirodę, kad kišenėje ar rankinėje vibruoja telefonas, nors iš tikrųjų tuo metu niekas neskambino ir nerašė. Dauguma žmonių retkarčiais patiria šiuos „fantominius virpesius“, kaip paaiškėjo dėl to, kad smegenys daro klaidingas išvadas, bandydamos suvokti chaotišką gyvenimo būdą. Smegenys nuolat „bombarduojamos“ milžinišku kiekiu informacijos, turi filtruoti nenaudingą triukšmą ir priimti svarbius signalus, taigi kartais susimaišo.
   
    

7. Mėnulis. Malonus ir romantiškas naktinis kompanionas – mėnulis, retkarčiais sujaukia smegenų veiklą. Kai jį pastebime žemai danguje, mėnulis atrodo daug didesnis nei tada, kai yra virš galvos, nors iš tikrųjų yra tokio paties dydžio. Šis klaidingas supratimas, žinomas kaip mėnulio iliuzija, yra dar vienas kasdienio smegenų sujaukimo pavyzdys. Mėnulio dydį suvokiame, pasąmoningai lygindami jį su šalia horizonte matomais dideliais objektais: medžiais, pastatais, debesimis, todėl kartais jis atrodo labai didelis.