Statistika rodo, kad maždaug 20% žmonių, sergančių ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, skundžiasi kosuliu, ir tai yra normalu. Kosulys – tai apsauginė organizmo reakcija. Jis būtinas, kad pašalintų iš kvėpavimo takų tam tikrus elementus (juk smarkiai dirginti gali netgi mikroskopiniai). Vis dėlto ne visi žino, kaip su kosuliu reikia kovoti – apie jį sklando daugybė mitų.

Pirmas mitas. Kosulys – tai „savarankiška“ liga, kurią gydyti nėra būtina.

Kosulys niekada neatsiranda savaime. Iš esmės tai – simptomas, lydintis vienokią ar kitokią ligą. Kartais jis išsivysto susirgus ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų ligomis, o kartais gali reikšti ir ką nors rimtesnio, pavojingesnio (pavyzdžiui, tuberkuliozę, plaučių vėžį ir t.t.).

Ignoruoti kosulio negalima niekada – priešingu atveju pasekmės gali būti labai rimtos ir nemalonios, pavyzdžiui: iki galo neišgydytas kosulys po viršutinių kvėpavimo takų infekcijų gali išsivystyti į pneumoniją, o bronchitas – peraugti į bronchinę astmą ar tapti plaučių absceso priežastimi.

Antras mitas: kosint būtinas lovos režimas.

Neretai nutinka taip, kad kosulio kamuojamam žmogui primygtinai siūlomas lovos režimas, jam draudžiama išeiti į lauką, jam nepatariama vėdinti patalpų. Iš tikrųjų gulinčioje padėtyje kosulys gali sustiprėti dar labiau. Ši problema puikiai pažįstama stipriai sloguojantiems: dėl gulimos padėties ima kauptis gleivės ir dirginti gerklę, ir žmogų apima stiprus kosulys, virstantis tikra kankyne.

Kosint būtina drėkinti orą, vėdinti patalpas. Nuo sauso ir šilto oro nosiaryklėje esančios gleivės perdžiūsta, o dulkių vis daugėja – dėl to sustiprėja kosulys ir ima skaudėti krūtinę.