Kaip susigyvenote su tokia netikėta diagnoze?
 
Labai sunkiai. Visiškai nenorėjau tuo patikėti ir priimti šios žinios. Galiausiai mane apėmė gili depresija. Reikėjo man jau ne tik artimųjų, bet ir psichologo pagalbos. Atrodo gyvenau sveikai, sportavau, prisižiūrėjau ir vis tiek susirgau. Negalėjau to pripažinti. O ir gydymas buvo itin sunkus. Man taikė labai agresyvų gydymą. Teko ištverti 8 chemoterapijos dozes, 25 švitinimo seansus, ne vieną operaciją ir daugybę vaistų išgerti. Būdavo momentų, kai negalėjau pasikelti, nueiti iki tualeto ir nieko nebesinorėjo. Jaučiausi visiškai išsekusi. Jei yra pragaras, tai aš jį tikrai išgyvenau. Tiesa, gydytojai ramino, kad jei sunku man, tai vėžiui dar sunkiau ir gydymas bus tikrai veiksmingas.
 
O kaip reagavo šeima?
 
Jie visada man padėjo. Esu ypač dėkinga savo vyrui. Pradėjus slinkti plaukams, aš jų nesiskutau tiek, kiek galėjau. Vis galvojau, kad jei bent kiek plaukų turėsiu, tai po skarele pasitvarkysiu taip, kad bent kiek jų matytųsi ir atrodyčiau lyg su jais būčiau. Viena dieną radau plaukus nusiskutusį vyrą. Jis taip norėjo man parodyti palaikymą ir, kad ne viskas yra taip baisu. Nežinau kaip būčiau ištvėrusi be jų pagalbos. Nors sunku buvo visiems, ne tik man. Būdavo skaudu, kai girdėdavau vaikus verkiančius dėl mano ligos. Visgi jie gydymo metu mane matė visokią.
 
Dabar  atrodote laiminga moteris, kas padėjo vėl atrasti džiaugsmą?
 
Juodas ir baisus periodas praėjo. Šiuo metu pasaulis atrodo gražus ir šviesus. Nors dar reikia reguliariai lankytis ligoninėje, gultis ant operacinio stalo, kad pašalinti vaistų šalutinį poveikį, bet atrodo, kad gyvenimas tapo  geresnis nei buvo prieš tai.