Kas per vieni tie antioksidantai, su kuo valgomi (o jei tiksliau – kur galima jų rasti ir kiek jie kainuoja) – galvosūkis, neduodantis ramybės besirūpinantiems savo sveikata. Paslaptingų laisvųjų radikalų baimė verčia žmones dar ankstyvoje jaunystėje gelbėtis nuo nepageidaujamos ir grėsmingai artėjančios senatvės.

Senėjimas – natūralus procesas, tačiau kažkodėl daugeliui iš mūsų atrodo labai baisus ar net gėdingas. Egzistuoja ne viena jo priežastis aiškinanti teorija, tačiau bene pačią populiariausią pasiūlė amerikiečių chemikas Harmanas. Jis teigia, kad senatvė yra laisvųjų radikalų (agresyvių molekulių, neturinčių vieno elektrono ir todėl puldinėjačių organizmo ląsteles, pažeidžiančių jų membraną ir „nulaužiančių“ genetinį kodą) bandymo atimti elektroną iš kitų organizmo ląstelių pasekmė. Anot šios teorijos, radikalai kalti dėl senatvės ir ligų, todėl norintiems ilgiau išlikti jauniems ir reikalingi antioksidantai – junginiai, kurie su jais susijungę ir atidavę savo elektroną patys netampa agresyvūs. Jei tarp jų išsaugoma pusiausvyra, organizmas sveikas. Jei ne – lauk bėdos.

Iš tiesų antioksidantai gaminami kiekvieno iš mūsų kūne, o bėgant laikui mažėjančias jų atsargas galima papildyti kai kuriais maisto produktais. Vis dėlto maitintis sveikai reikia turėti ir noro, ir kantrybės, ir lėšų, todėl daugelis apsiriboja maisto papildais, kurių pasiūla ir toliau auga lyg ant mielių. Neatsilikti stengiasi ir kosmetikos gamintojai. Vieni skaičiuoja pelną, kiti – nuostolius, o pasirodo, kad visos šios priemonės visiškai neveiksmingos.

Neseniai paaiškėjo, kad antioksidantai gali ir kenkti. Mokslininkų teigimu, tikėtina, kad jie didina piktybinio vėžio atsiradimo riziką. Daugybe tyrimų įrodyta, kad organizmas naudoja tik tuos antioksidantus, kuriuos pats ir pagamina, tad visa jų turinti kosmetika iš tiesų yra bevertė. Kremo su jais tepimas ant odos senėjimo nesustabdys – kad taip nutiktų, veikliosios medžiagos turėtų į ją patekti iš vidaus.