Ne visi mano, kad nugyventi metai ir per juos sukaupta patirtis yra vertingas turtas: daugelis nori susigrąžinti jaunystę ir kone paniškai bijo senatvės, daro viską, kas įmanoma, kad tik ją atitolintų... O ar verta? Ar tikrai tai taip baisu, kaip įsivaizduojama?
 
Reikia pastebėti, kad ši baimė būdinga abiejų lyčių atstovams, nors moterys pasenti vis dėlto bijo labiau. Vyrai dažniau išgyvena dėl to, kad darbdaviai nenori priimti į darbą tų, kam jau per 50, o moterys labiau sielojasi dėl vystančio grožio, ir jaučiasi baisiai nelaimingos ir prislėgtos, jei stiprioji lytis jų nepastebi. Tada daugelis dailiosios lyties atstovių stengiasi įrodyti visam pasauliui (ir sau), kad jos vis dar gali atrodyti puikiai: ryškiai dažosi, dėvi mini sijonėlius, nevengia gilių iškirpčių… Kitaip tariant, visais įmanomais būdais neigia, kad jaunystė – jau praeityje.
 
„Restauracija“
 
Tos, kam išvadintų priemonių nepakanka, žengia dar toliau: susiranda jaunų draugų ir draugių, linksminasi naktiniuose klubuose, užsimano riebalų nusiurbimo operacijų ar kreipiasi į plastikos chirurgus, kad šie pakeltų antakius ar pašalintų maišelius po akimis… Trumpiau tariant, stengiasi atjaunėti visomis prasmėmis, kad aplinkiniai, sužinoję, kiek joms metų, išsižiotų iš nuostabos: „Ką? Tau 58? O aš maniau, kad ne daugiau kaip 25!“
 
Tačiau tokia „restauracija“ paprastai aplinkiniams kelia tik gailestį ir užuojautą – juk jokios gudrybės nepadės paversti brandžios moters jauna mergina. Amžių išduoda ne raukšlės, o akys. Taip, gydytojai gali patempti veido odą, pašalinti maišelius po akimis, tačiau kaipgi kaklas, kaip figūra? Gamtos neapgausi, tad geriau nemėtyti pinigų vėjais, o išsiaiškinti, kuo būtent jums nepatinka jūsų amžius.