Vaisių sėklose ir kauliukuose – cianidai

Obuolių sėklose, vyšnių, abrikosų, nektarinų, persikų, ir slyvų kauliukuose aptinkami ciano vandenilio rūgšties (HCN) junginiai. Amerikos medicinos asociacija (The American Medical Association, AMA) skelbia, kad per didelis suvalgytų obuolių sėklų ir kitų vaisių kauliukų kiekis gali būti mirtinas žmogaus organizmui, kadangi šis apsinuodija toksiškais cianogeniniais glikozidais ar cianidais. Tiksli mirtina dozė nėra nustatyta. Teigiama, kad prarytos vieno obuolio sėklos paprastai nėra nekenksmingos suaugusiems. Vaikai pažeidžiami labiau – 15 abrikosų kauliukų juos gali pražudyti. Apsinuodijusiam pasireiškia padidėjęs prakaitavimas, pilvo skausmai, vėmimas ir mieguistumas, o sunkiais atvejais – ir traukuliai, šlapimo nelaikymas, koma ar net mirtis.

Obuolius patartina valgyti ne tik be sėklų, bet ir be šerdies. Vyšnių kauliukų branduolių kramtyti, juos pažeisti ar kitaip smulkinti nevalia, nes šie prisotinti jau minėtos ciano vandenilio rūgšties (vandenilio cianido). Vertėtų paminėti, kad obuolius „apsaugoti“ galima net iki 40 skirtingų rūšių pesticidais. Patartina vaisius kruopščiai plauti, arba rinktis alternatyvą – ekologiškiau išaugintą produkciją.

Šeivamedyje – cianidas

Augalų žiedai ir prisirpusios uogos naudojamos maistui ir vaistiniams preparatams, parfumerijoje, tačiau maistui naudoti kitas šeivamedžio dalis – šaknis, stiebus, lapus – pavojinga. Nevisiškai sunokę vaisiai šiek tiek kenksmingi ir dirgina skrandį. Termiškai apdorotose uogose nuodingų medžiagų visai neaptinkama.

Rabarbaruose – oksalatai