Vaikų psichika yra itin lengvai pažeidžiama. Požiūrio ir vertybių sistema tokiame amžiuje dar tik formuojasi, o emocinės apsaugos nuo to, kas vyksta aplinkui, dar nėra. Dėl šių priežasčių vaikų polinkis į psichologinius ir netgi psichinius sutrikimus yra gerokai didesnis. Šiomis problemomis užsiima visas medicinos skyrius – vaikų psichologija. Alpimams ji skiria gana svarbią vietą.

Jeigu fizines alpimų priežastis galima atmesti, vadinasi, pats laikas nuvesti savo atžalą pas vaikų psichologą. Dažniausiai priežastis slypi psichologinėse problemose: sūnus arba dukra vaidina alpulį, kad išvengtų konflikto su tėvais arba išprašytų naujo žaislo. Vis dėlto kartais jos būna daug rimtesnės. Alpuliu gali reikštis, pavyzdžiui, isterija. Šis veikimo mechanizmas labiausiai paplitęs tarp paauglių mergaičių: jų sveikatai tokie „alpimai“ jokio pavojaus nekelia, nes isterijos priepuolio metu sąmonė niekada neprarandama iki galo, vadinasi, krintant nebūna traumų. Šio atvejo ypatybė yra ta, kad vaikas niekada nealpsta, jeigu yra vienas.

Stipri psichinė trauma gali sukelti vaikui vadinamąją „reaktyvinę“ psichozę – tai tarytum apsauga nuo streso. Tokiu atveju alpulys yra apsauginė psichikos reakcija į per didelį krūvį. Padėti gali psichoterapija ir psihoemocinio krūvio mažinimas.

Galima sakyti, kad alpimo priežastys dažniausiai būna visiškai nekaltos – jos išnyksta pačios, kai tik baigia formuotis nervų sistema. Vis dėlto į kiekvieną tokį epizodą būtina atkreipti dėmesį ir pasikonsultuoti su specialistu.