Senais laikais bitininkystė buvo laikoma viena iš pavojingiausių profesijų. Bitininkas rasdavo miške drevę su bičių spiečiumi ir pažymėdavo ją kaip savo. Bėda tik ta, kad pačios bitės apie tai nežinodavo, ir puldavo savo „šeimininką“, kaip ir bet kurį kitą asmenį, pasikėsinusį į didžiausią jų turtą.

Laimei, tuo metu, kai buvo pripažintas bičių terapijos (apiterapijos) veiksmingumas, veisti bites buvo jau daug paprasčiau. Dabar, norint gauti jų nuodų, nebereikia kabarotis nežinia kur ir rizikuoti, kad bitės sugels negyvai.

Įgėlus bitei, į organizmą patenka šiek tiek sudėtingos cheminės sudėties (net 50 skirtingų medžiagų) bičių nuodų. Juose yra mineralinių medžiagų (fosforo, kalcio, magnio, vario), rūgščių (druskos, skruzdžių, fosforo), riebalų ir sterinų, baltymų ir amino rūgščių, angliavandenių (gliukozės, fruktozės), taip pat acetilcholino ir histamino.

Vis dėlto pagrindinis dalykas, kuriuo remiasi gydymas bičių įgėlimu, yra peptidai – junginiai, sudaryti iš vienos arba kelių amino rūgščių. Peptidas melitinas slopina uždegimus ir naikina įvairias ligas sukeliančias bakterijas. Adolapinas nuskausmina efektyviau nei opiumas ir aspirinas kartu paėmus. Apaminas tonizuoja nervų sistemą, o kardiopeptidas – stabilizuoja širdies ir kraujagyslių.

Gydomieji nuodai

Dažnai bičių nuodai „išrašomi“ tiems, kurie turi bėdų dėl sąnarių ir raumenų uždegimo. Nebegalite kentėti radikulito arba osteochondrozės? Patupdykite bitę ant skaudamos vietos. Toks gydymas skiriamas ir sutrikus virškinimui, sergant neuralgija, bronchine astma, hipertonija, ateroskleroze bei migrena. Manoma, kad bitės įgėlimas gali padėti net ir išsėtinės sklerozės atveju.