Siurbtelėti gurkšnį vandens ir jį  nuryti – tai dar ne visas mokslas: pasirodo, kad gerti tinkamai nėra taip jau paprasta.
 
Atrodo, kas čia galėtų būti tokio sudėtingo: jeigu greta nėra čiaupo su geriamuoju vandeniu, nueini į parduotuvę, išsirenki buteliuką, atsuki dangtelį, susipili turinį į gerklę. Neužtekus – pakartoji. Tiek kartų, kiek reikia.
 
Bet kaip tik pirmajame šio tikrai nekomplikuoto proceso etape – renkantis, kokį skystį gersime, – ir slypi daugiausia kliūčių, tikina specialistai. Dabar parduotuvių lentynos lūžte lūžta nuo vandens įvairovės, ir kiekvieną rūšį gaubia savi mitai, tiesos ir netiesos apie naudą sveikatai. Štai pagrindiniai iš jų.
 
Pirmasis paklydimas
 
Manote, kad išgrynintas vanduo buteliais yra tas pats kaip šaltinio ar gręžinių vanduo. Vanduo mus pasiekia iš skirtingų vietų, tačiau vėliau jis suvienodinamas. Kaip – apie tai vėliau. Svarbiau tai, jog daug žmonių mano, kad gręžinių ar šaltinio vanduo yra geresnis už, tarkime, išgrynintąjį, bet tai netiesa. Taip, vandens kilmė turi šiokios tokios įtakos galutiniam vandens skoniui. Visais kitais atžvilgiais vienintelis išgrynintą, artezinį ir šaltinio vandenį siejantis dalykas yra tai, kad jie turi nulį maistingųjų medžiagų, nors puikiausiai drėkina organizmą.
 
Taigi išgrynintas vanduo gali būti iš bet kur – kad ir iš čiaupo. Tiesiog prieš supilstant į butelius jį išfiltravo ar distiliavo, kad pašalintų visus priedus, tokius kaip, pavyzdžiui, chloras, galinčius paveikti skonį ar kvapą. Su šaltinio vandens kilme viskas ir taip aišku. O gręžinių vanduo labai panašus į šaltinio, skirtumas tik toks, kad jis taip ir lieka po žeme, neišsiveržia į paviršių – jį tenka išpumpuoti iš šulinio.