Toks jau tas mūsų pasaulis: paprastai viskas, kas teikia mums malonumą, yra draudžiama ir kenksminga. Štai, pavyzdžiui, saldumynai: jie skanūs, be to, pakelia nuotaiką – tačiau tik tol, kol juos valgome. Tik po to suvokiame, kiek daug mums tai kainuos: kelis papildomus centimetrus ant talijos ir gal net keletą dantų skylučių. O gal tiesiog perlenkiame lazdą saldindami arbatą?
Išsiaiškinkime, ar cukrus tikrai toks kenksmingas, kaip mums bandoma įteigti, ir ką daryti, jei gyvenimas be jo mums nemielas.
Istorija
Įvairiose šalyse šis produktas atsirado skirtingu laiku, ir iš pradžių nė iš tolo nepriminė tokio, kokį matote parduotuvių lentynose. VI amžiuje vienas iš Aleksandro Makedoniečio admirolų savo žygių dienoraštyje rašė, kad Indijoje auga tokios nendrės, kurios be bičių neša medų. Manoma, kad jis aprašė sirupą, kurį vietiniai gyventojai gaudavo iš cukranendrių ir kuriuo gardino maisto produktus. Tačiau pirmasis cukrus pagamintas Persijoje tik VI mūsų eros amžiuje. Vėliau, plečiant cukranendrių auginimo plotus, žaliava kiek atpigo ir cukrus pradėtas gaminti Europoje. Po Amerikos kolonizacijos cukranendrės atvežtos į Naująjį Pasaulį, kur pradėtos masiškai auginti, užtikrinant pigios žaliavos tiekimą Europos cukraus fabrikams.
Iš pradžių jis buvo labai brangus, todėl tokį malonumą sau galėjo leisti tik pasiturintys asmenys, kitaip tariant – „visuomenės grietinėlė“. Įsigyti jo buvo galima tik vaistinėse. Napoleono I laikais cukraus gamybai imti naudoti cukriniai runkeliai. Šiandien 40 % pasaulyje išgaunamo cukraus pagaminama būtent iš jų, 60% – iš cukranendrių.
Valgyti ar ne? Štai klausimas!
Liežuvis turi apie 9000 skonio receptorių. Skonis geriausiai skiriamas esant 24 laipsniams Celsijaus
Kitas faktas
Komentarai (3)