Tūkstančius metų įvairios civilizacijos bandė išspręsti prarastų dantų problemą bandydami „implantuoti“ įvairius svetimkūnius į žandikaulį. Archeologai kasinėjimų metu atrado majų žandikaulių, datuojamų 600 metų prieš Kristų, kuriuose buvo įstatyti jūros kriauklių ar tašytų akmenukų. Neįtikėtina, bet kai kuriais atvejais šie ankstyvieji implantai buvo suaugę su kaulu.  

Nuo tada implantų evoliucija nuėjo ilgą kelią. Didžiausias pažangos šuolis šioje srityje įvyko 1950 metais, kai buvo suprasta, kad titanas turi natūralią savybę suaugti su gyvu kaulu. Kaip ir daugybė didžiųjų Pasaulio atradimų istorijoje, šis atradimas įvyko gana atsitiktinai, kai Švedas chirurgas ortopedas suprato, kad jis negali pašalinti titaninių medicinos įtaisų, kuriuos jis buvo implantavęs į triušio koją. Vėliau buvo sukurtas terminas „osteointegracija“ („osseo“ – kaulas, „integration“ – suaugimas, sujungimas) ir šiandien naudojamas įvardinti šiuolaikinių implanų sėkmingam suaugimui su kaului.     

Taigi, dėka titano unikalios savybės puikiai suaugti su kaulu, biologinio suderinamumo, ir itin didelio tvirtumo, jis įgavo naują paskirtį – būti prarasto danties šaknimi. Šiandien dauguma pagrindinių pasaulio implantų gamintojų gamina tai kas vadinasi „šaknies formos“ dantų implantai. Kiekvieni iš jų turi savo subtilius skirtumus, būna įvairių storių bei ilgių, tačiau bazinė forma yra labai panaši. Jie visi yra sukurti, kad galėtų būti lengvai chirurginiu būdu įtvirtinami žandikaulyje, atkuriant danties šaknį ar, kartu su keliais implantais (pavyzdžiui), viso žandikaulio šaknis.

Per paskutinius 40 metų buvo nemažai sužinota ir atrasta dantų implantų srityje. Vienas iš atradimų yra tai, kad „pašiauštas“ titaninio danties implanto paviršius daro itin didelį teigiamą poveikį jo suaugimui su kaulu. Taip yra todėl, kad „pašiauštas“ paviršius sukuria didesnį kontakto su kaulų plotą. Taigi šis atradimas suaugimo su kaulu laikotarpį sutrumpino nuo šešių mėnesių, naudojant lygius implantus iki apytiksliai šešių savaičių naudojant šiuolaikinius „pašiauštus“.  

Kokia šių pasiekimų reikšmė pacientams?

Baltijos implantologijos centro vadovas A. Kilda sako, kad Iš esmės, bet kurio danties implanto „sugijimas“ yra laikas, per kurį kaulas suauga su juo. Šio periodo metu pacientai turi vengti veiksmų, kurie galėtų jį išjudinti (pvz. valgyti itin kietą maistą), priešingu atveju osteointegracija gali būti komplikuota. Visi klinikoje naudojami dantų implantai yra pagaminti naudojant sraigtines įpjovas, panašias kaip naudojama varžtuose. Šios įpjovos leidžia sklandžiai įdiegti implaną į žandikaulį ir, esant poreikiui, netgi įtvirtinti ant jo danties protezą tą pačią dieną. Tai labai aktualu pacientams staiga netekusiems ar norintiems pašalinti vieną ar kelis priekinius dantis.

Priekinių dantų sukandimo jėga kur kas mažesnė, todėl pavojus implantų suaugimo kokybei yra maksimaliai mažas, būtent todėl pacientą net tą pačią diena galime išleisti jau su laikinais dantų protezais. Tais atvejais kai pacientai nešioja išimamas plokšteles, tam kad būtų pilnai atkurtas komfortas ir pilnavertė kramtymo funkcija užtenka 4 implantų vienam žandikauliui. Tai leidžia pasiekti vienas naujausių gydymo protokolų All-on-4, kurį sukūrė Šveicarijos implantų gamintojas Nobel Biocare.

Plačiau apie šį revoliucinį gydymo protokolą skaitykite: http://baltijosic.lt/all-on-4-dantu-implantai/