Per pirmąjį priėmimą gydytojas bando nustatyti ligos priežastį: apžiūri ligonį, paskiria tyrimus. Paprastai jis paprašo, kad žmogus namie pildytų dienyną, žymėtų visas emocinio ir fizinio pobūdžio priežastis, kurios galėtų išprovokuoti priepuolį.

Gydymo pagrindas iš esmės tėra kova su jau pasirodžiusiais simptomais. Jo tikslas – išplėsti bronchus, sumažinti uždegimą ir pristabdyti gleivių gamybą. Paprastai kurį laiką liepiama naudoti inhaliatorius, injekcijas. Priemonės efektyvios, greitai duoda teigiamų rezultatų, tačiau negydo, neapsaugo nuo naujų priepuolių. Šie vaistai būna dviejų tipų:

• Trumpo poveikio, plečiantys bronchus;
• Kartikosteroidai (per burną arba į veną).

Siekiant išvengti ligos pasikartojimo ir atkurti normalią bronchų veiklą, skiriama palaikomųjų priemonių nuo uždegimo. Tokio gydymo minusas (neskaitant pašalinių poveikių) yra tas, kad vaistus tenka naudoti labai ilgai – kartais net kelerius metus. Palaikomiesiems preparatams priskiriami:

• Įkvepiami steroidai (inhaliacijos), užkertantys kelią uždegimui;
• Leukotrienų inhibitoriai;
• Ilgo poveikio bronchus plečiančios priemonės;
• Natrio nedokromilas arba natrio chromoglikatas;
• Aminofilinas arba teofilinas;
• Bronchus plečiančių priemonių ir vaistų nuo uždegimo derinys.

Tradicinė medicina gali pasiūlyti ir imunoterapiją: šio gydymo metodo tikslas yra ne sušvelninti ar panaikinti astmos simptomus, o paveikti ligos priežastį. Tai „skiepai nuo alergijos“ – Pasaulio sveikatos organizacijos pripažinta priemonė. Siūloma skiepytis, kad organizmas alergenui taptų „pakantesnis“, prie jo priprastų ir nebereaguotų kaip į sveikatai pavojingą medžiagą.  Siekiant veiksmingo gydymo būtina nustatyti alergijos priežastį. Svarbi sąlyga ir tai, kad vieną iš tų alergenų žmogus toleruotų (baltymus, žiedadulkes ir panašiai). Teigiamą poveikį galima pastebėti tik po kelerių metų.