Tačiau be tokie atsiprašymo žodžiai bus beprasmiai, jei juose nėra nuoširdumo. Daugeliui žmonių labai sunku ištarti patį žodį “Atsiprašau”. Psichologai teigia, kad kaltas – egoizmas. Paprasčiausiai savo klaidų pripažinimas mums atrodo tarsi didžiausias įžeidimas. Tačiau už netinkamus savo veiksmus reikia prisiimti atsakomybę, taigi tik jaučiant nuoširdžią kaltę atsiprašymas bus prasmingas.

Prieš atsiprašinėjant Osborne siūlo prisiminti budistų patarimus. Patogiai atsisėskite, lėtai kvėpuokite ir pasistenkite visu kūnu ir visa siela pajusti žodžių ar veiksmų, už kuriuos norite atsiprašyti, naštą. Pasakykite sau: “Dėl savo išdidumo ir pykčio aš sukėliau kitam žmogui skausmą. Aš prašau stiprybės sugebėti atleisti sau pačiam”. Prieš prašant atleidimo iš kito žmogaus, turite atleisti sau patys. Priešingu atveju net garsiai ištarus “atsiprašau” jums nepalengvės.

Ko nereikėtų sakyti?

• Aš atsiprašau, jei tave įžeidžiau. Jokių “jei”.
• Aš nuoširdžiai atsiprašau, bet jūs taip pat kaltas. Atsiprašymas ir kaltinimas – nesuderinami dalykai, taigi teks pasirinkti arba vieną, arba kitą.
• Geriau aplamai neatsiprašinėkite, nei atsiprašymą naudokite kaip laikinai pertraukai konflikto metu. Jei jau atsiprašote, daugiau prie šios temos grįžti nereikėtų.

Prašant atleidimo svarbiausia suvokti, kad žmonės neprivalo jums atleisti. Tai jų teisė. Taip, sunku priimti atstūmimą, kai jūs nuoširdžiai prašote atleidimo, tačiau būtent dėl šios priežasties prieš atsiprašinėjant reikia sugebėti atleisti pačiam sau. Jei to nepadarysite, niekuomet negalėsite gyventi ramiai, be sąžinės graužaties.