Bobato terapijos koncepcija paremta dviem principais: neurofiziologijos žiniomis ir sistemišku požiūriu į pacientą ir jo ligą. Šis pagrindas ir lemia gydymo principą. Potencialių galimybių skatinimas leidžia vaikui pačiam atlikti naujus judesius.

Metodai taikomi atsižvelgiant į vaiko išsivystymo lygį, judėjimo sutrikimų sudėtingumą. Terapija vyksta žaidimo forma: vaikas šiaip sau nejudės, tačiau išties ranką į ryškų žaislą. Reikia rasti tai, kas sudomintų ir paskatintų jį atlikti vienus ar kitus veiksmus.

Be to, terapija parenka vaikui tinkamą pozą, kurioje patologinis raumenų tonusas bus mažesnis ir susilpnins nesąlyginių refleksų įtaką.

Jos metu naudojami ir riedučiai, sūpynės, gimnastikai skirti kamuoliai ir daugelis kitų priemonių, tačiau daugiausia dėmesio skiriama vaiko aplinkos daiktams. Dažnai, siekiant pagerinti vaiko gebėjimą kontroliuoti galvą ir rankas, pakanka pakeisti vaiko kėdutės sėdynės kampą. Gydytojai konsultuoja, kaip paimti ant rankų vaiką, kaip maitinti, kad šie kasdieniai veiksmai vėliau netaptų sunkiai išsprendžiama problema.

Bobato terapija sukuria taisyklių ir veiksmų sistemą vaiko, sergančio cerebriniu paralyžiumi, teisingai kūno padėčiai ir judesiams. Dėmesio centre visada yra paciento asmenybė. Šios terapijos tikslas – lavinti judėjimo sutrikimų turintį vaiką ir mokyti gyventi savarankiškai. Berta Bobat yra pasakiusi: „Menas – tai ne duoti ranką vaikui, o patraukti ją reikiamu laiku.“