Mūsų organizmo gebėjimas pasisavinti skirtingas maisto medžiagas priklauso nuo paros meto, tuo remdamiesi specialistai ir sukūrė vadinamąją chronodietą. Ji, skirtingai nuo kitų dietų, neturi nieko bendra su maisto ribojimu ir tuo labiau – badavimu, tačiau reikalauja negailestingos disciplinos: laikantiesiems chronodietos privaloma maitintis griežtai nurodytomis valandomis ir valgyti konkrečiam paros metui tinkamus produktus.

Skriausti savęs nereikia

Nors chronodietos pavadinime yra žodis „dieta“, su įprastine stereotipine jos sąvoka šis maitinimosi režimas nieko bendra neturi. Priešingai: jos kūrėjai laikosi nuomonės, kad naudingųjų medžiagų deficitas, kurį patiria organizmas laikantis daugiau ar mažiau kalorijas ribojančios dietos, gali turėti liūdnų pasekmių sveikatai. Juk ne kas kitas, o įvairūs madingi lieknėjimo metodai šiais laikais dažnai sukelia anemijos, nervų sistemos sutrikimus, širdies kraujagyslių ligas, virškinamojo trakto organų bei inkstų ligų protrūkius.

Tarsi to būtų negana, nekaloringosios dietos dar ir mažai veiksmingos be to, specialistų tikinimu, pačiu pavojingiausiu būdu kertasi su taisyklingos mitybos principais (jau vien dėl to, kad dietos metu prisibadavęs žmogus, liovęsis jos laikytis, „nutrūksta nuo pavadžio“ ir... pradeda vėl kaupti kilogramus).

Lieknėjant pagal valandas, maisto riboti nereikia, kalorijų skaičiuoti – irgi. Tiesą sakant, netgi reikalaujama, kad raciono kaloringumas nebūtų mažesnis kaip 1 600–1 800 kilokalorijų.

Chronodieta aprūpins organizmą viskuo, ko jam reikia, kad šis galėtų normaliai funkcionuoti: fruktoze, ląsteliena, vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis, riebalais ir visaverčiais baltymais, kad medžiagų apykaita veiktų kaip laikrodis, būtų geras kraujas. O ritminga mityba normalizuos virškinamojo trakto darbą. Jeigu jūs kiekvieną dieną vienu ir tuo pačiu laiku – kas tris–keturias valandas – sėsite prie stalo, skrandis įpras taip pat drausmingai, pagal laikrodį, išskirti virškinamuosius fermentus. Ir dar tiksliai tiek, kiek reikia.