Nuo COVID-19 infekcijos pradėjus skiepyti vaikus, kilo įnirtingos vakcinacijos priešininkų ir šalininkų diskusijos. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos prof. profesorius, gydytojas pediatras Vytautas Usonis neabejoja: yra ne viena svari priežastis skiepyti vaikus.

Ne reikia, o būtina

Prof. V. Usonio teigimu, svarbiausia priežastis – vaikų sveikata, todėl apmaudu girdėti neatsakingus pasisakymus, esą vaikai neserga COVID-19.

„Vaikai serga, ir kuo toliau, tuo daugiau duomenų apie COVID-19 jiems keliamą pavojų, – sako pašnekovas. – Vaikai serga kitaip nei suaugusieji. Mirčių, ačiū Dievui, nedaug. Kelia nerimą tai, kad vaikams, persirgus net nesunkiomis COVID-19 formomis, lieka ilgalaikių padarinių: nuovargis, silpnumas, galvos skausmai, mokymosi sutrikimai. Man ne kartą yra tekę konsultuoti šeimas, kurių vaikai buvo pirmūnai, o po besimptomės koronaviruso sukeltos ligos ar po lengvos ligos formos, kai porą dienų pačiaudėjo, dabar tenka galvoti apie antrus metus toje pačioje klasėje. Ar tai galime ignoruoti? Ar galime sakyti, kad vaikams ši liga nėra problema? Jau nekalbu apie santykinai retai pasitaikančias, bet sunkias ligos formas su daugybiniu organų pažeidimu, miokarditus.“

Antra priežastis – ateitis. Vaikai turi lankyti mokyklas saugūs ir saugiai. Nėra burtų lazdelės, kuri išspręstų visas problemas, tačiau yra kelios COVID-19 infekcijos kontrolės kryptys. Tai ir kontaktų ribojimas, ir dezinfekcinių medžiagų naudojimas, ir barjerinės priemonės – kaukės, purškalai į nosį. Ir, anot V. Usonio, yra labai galinga priemonė – vakcinos. „Jeigu turime visas priemones, kodėl jų nenaudojame?“ – klausia profesorius.

Trečia priežastis, anot pašnekovo, – visuomenės imunitetas. Siekiant bendro visuomenės imuniteto negalima ignoruoti gana didelės visuomenės grupės – vaikų nuo 12 iki 16 metų.

„Ketvirta priežastis, kodėl reikia skiepyti vaikus, – tai patikima apsauga, – toliau vardija V. Usonis. – Reikia žiūrėti į didžiąsias valstybes, kur tie sprendimai priimti: Jungtinės Amerikos Valstijos, Anglija. Šiose šalyse paskiepyta daug vaikų ir įrodyta, kad vakcinos yra geros. Tai jau nebe teoriniai pamąstymai, o faktai. Iš kitų vakcinų skiepijimo patirties žinome, kad vaikai, paaugliai dažniausiai reaguoja į skiepus geriau negu suaugusieji. Tai žinome labai seniai. Dabar taip galima pasakyti ir apie COVID-19 vakcinas.“

Profesoriaus manymu, bent jau šie keturi teiginiai turi būti labai aiškiai ir suprantamai iškomunikuoti visuomenei. Būtina kalbėti, kad ne tik šeimos, bet ir visos visuomenės interesas, jog vaikai būtų paskiepyti. Privalome ieškoti būdų, kaip galima tai padaryti, o ne kelti kažkokių nepagrįstų abejonių ar ieškoti, kaip nuo to pabėgti.

Neprisidarykime bėdų

Pastaraisiais metais daugėja žmonių, kurie apskritai nusiteikę prieš vaikų skiepijimą. Paklaustas, kas gresia, jei vis daugiau vaikų bus nepaskiepyti, prof. V. Usonis aiškina: „Gamtos dėsniai yra tiek pat griežti, kiek ir tiksliųjų mokslų dėsniai. T.y. žmogus turi įgyti imunitetą, atsparumą mikroorganizmams, tarp kurių mes gyvename. Ir yra tik du keliai tam atsparumui įgyti: arba natūrali liga, arba vakcinos. Ilgą laiką buvo didelės skiepijimo apimtys, tad ligų, valdomų vakcinomis, visuomenėje pavykdavo išvengti. Vaikai ir suaugusieji neserga, nes jie turi imunitetą, sukurtą vakcinų.“

Tačiau grėsmė, anot profesoriaus, visada yra šalia. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. 2019 m. Lietuvoje kilo tymų protrūkis, užregistruota apie 900 susirgimų. Vienintelė jo priežastis – sumenkę skiepijimai. Dar anksčiau – 1994–1995 m. – Lietuvoje kilo difterijos protrūkis. Ligos, apie kurią jau daug metų kalbama, kad ji įveikta, nebėra, tačiau sutriko skiepai ir ji vėl sugrįžo.

„Kol yra didelė skiepijimo apimtis, pirmiausia laimi tie, kurie yra paskiepyti. Bet aukštas visuomenės imuniteto lygis apsaugo ir tuos, kurie yra nepaskiepyti, – aiškina V. Usonis. – Tačiau, jeigu šeima su neskiepytais vaikais nukeliaus į kraštą, kur visuomenės imunitetas yra menkas, jie rizikuoja susirgti.“

Profesorius taip pat siūlo palyginti: „Mes ne kosmose gyvename. Aplink mus yra įvairių kitų gyvybės formų, tarp jų – mikroorganizmų. Panašiai kaip mūsų kaimynai – dauguma jų yra geri, bet yra ir šlykščių. Ir kaip vaikams aiškiname: neik į tą kiemą, nes ten piktas šuo – taip ir su mikroorganizmais. Yra būdų išmokyti imuninę sistemą kovoti su piktais mikroorganizmais, nesukeliant savo organizmui bėdų, – skiepijantis.“

Svarbu suvokti riziką

Vienas vaikų skiepijimo priešininkų argumentų: jei kiti paskiepijo savus vaikus – jų vaikas neužsikrės. Ar toks požiūris teisingas? Prof. V. Usonis vėl pasitelkia vaizdingą palyginimą.

„Šykštuolių kaime suplanuoja visi susirinkti į pobūvį. Sutaria, kad kiekvienas atsineš po taurę vyno, supils į vieną kubilą ir iš to kubilo visi vaišinsis. Kaip manote, ką gėrė tie šykštuoliai? – klausia pašnekovas. – Vandenį. Nes kiekvienas galvojo: jeigu visi atneš po taurę vyno, o aš įpilsiu taurę vandens, niekas to nepastebės. Panašiai ir su skiepais – kas bus, jeigu visi galvos, kad gal tegu kitas savo vaiką paskiepija? Tai ir gersime mes tą gryną vandenį.“

Profesorius akcentuoja, kad visada yra vaikų, kurių negalima skiepyti: sergančių sunkiomis lėtinėmis, imuninės sistemos ligomis. Tuos vaikus saugo kolektyvinis imunitetas. Jeigu kai kurie tėvai be jokio pagrindo atsisako skiepyti savo vaikus, tai pirmiausia yra žala jų vaikams, nes rizikuojama jų saugumu, kartu didėja rizika tiems vaikams, kurių negalima skiepyti.

Gydytojas ragina prisiminti situaciją, kai prieš keletą metų buvo reikalaujama pažymų apie vaikų vakcinaciją prieš priimant juos į vaikų kolektyvus. Atsirado privačių darželių, kurie pažymų nereikalavo – ten vaikus vedė skiepų neigėjai. Rezultatas – juose kilo ligų protrūkių. Nes jei į darželį, kuriame 20–50 vaikų neturi imuniteto, patenka infekcija, ten kyla protrūkis. Tad gana greitai kai kuriuose privačiuose darželiuose tėvai, norėdami leisti vaiką į saugią aplinką, ėmė reikalauti administracijos, kad į įstaigą būtų priimami tik paskiepyti vaikai.

„Svarbiausia, kad tėvai suvoktų, kuo jie rizikuoja neskiepydami vaikų“, – įspėja V. Usonis