Lietuvoje, dar jaunystėje aš tikrai negalvojau apie tai, ką aš valgau. Kiek pamenu, mano mama kiekvieną dieną gamino valgyti, nebuvo populiaru eiti į restoranus, nebent progai esant, maistas buvo mažai perdirbtas ir daug ką pirkdavom iš ūkininkų, „tiesiai is lysves“, kaip mano močiutė sakydavo. Nuvažiavus į Ameriką aš susidūriau su tuo, ko nebuvau iki tol mačiusi - didžiausi marketingai, užversti įvairiausia, spalvingiausia ir gardžiai kvepiančia produkcija. Ką gi aš galėjau žinoti, 20-etei tai pasirodė „wow“. Po metelių aš pastebėjau, kad man prisidėjo keli kilogramai. Jie vėl nukrito, bet dar po keletos metų man iškilo keisti virškinimo sistemos sutrikimai. Aš, žinoma, pasijusdavau geriau, kai atvažiuodavau į Lietuvą, ar turistaujant po kitas pasaulio šalis. Kilo klausimas – kodėl?

Po truputėlį pradėjau skaitinėti literatūrą ir domėtis dietom, maisto kokybe... Vienas po kito, ir aš darbe tapau „keistuole“, nes atsinešdavau savo gamintą valgį, kuris atrodė kitaip, nei dauguma amerikiečių yra įpratę. Be to, mano vyrui nuo pastovaus streso darbe, dažnų komandiruočių ir su tuo susijusio valgymo restoranuose atsirado negalavimų. Mano entuziazmui atstatyti mūsų sveikatą nebuvo ribų. Pakeitėm produktus į organinius, pradėjau atyidžiau skaityti maisto produktų etiketes.

Aš pasijaučiau žymiai geriau. Kelios mano bendradarbės pradėjo megdžioti mano valgiaraštį. Sveikata yra mūsų turtas, kurio mes neįvertiname iki tol, kol iškyla problemų. Mūsų kūnas yra tobulas. Kiekviena ląstelė gali atsinaujinti, reikia tik kelių mėnesių. Įsivaizduokit, kiek mes turim įnešti žalos, kad mūsų kūnas nesugeba atsinaujinti ir pradeda byrėti/ rūdyti/ stingti.