Anot statistikos, 15–20 % visų nėštumų baigiasi persileidimu – dažniausiai tai nutinka tada, kai moterys dar nė nenumano, kad laukiasi. Žinoma, toms, kurios su džiaugsmu ruošiasi vaiko atėjimui į šį pasaulį, persileidimas yra be galo skaudus. Kaip tokiu atveju moterį paguosti? Turbūt skausmą sumažintų tik kitas nėštumas.

Visoms toms, kurios jau patyrė šią nelaimę, taip pat toms, kurios dar tik ketina pastoti, reikėtų žinoti dažniausias jos priežastis, kad ateityje nieko panašaus nenutiktų.

Pakalbėsime apie persileidimus iki 12 savaitės, nes dauguma jų įvyksta būtent šiuo metu.

Genetiniai vaisiaus nuokrypiai

Apie 75 % persileidimų įvyksta dėl šios priežasties. Paprastai šie genetiniai defektai nėra paveldimi, o tik mutacijų rezultatas. Joms įtaką daro neigiami išoriniai faktoriai: radiacija, profesinė rizika, virusai ir kt. Jaunos moters organizmas tarytum vykdo „natūraliąją atranką“ ir atsikrato silpno, negyvybingo palikuonio. Vyresnio amžiaus moterims persileidimo tikimybė mažesnė, tačiau didesnė apsigimimų rizika, nes šis apsauginis mechanizmas po truputį išsiderina. Išvengti persileidimo šiuo atveju beveik neįmanoma, galima nebent prieš nėštumą sumažinti genetinių anomalijų atsiradimo riziką, labai saugotis nuo mutageninių veiksnių įtakos. Vis dėlto mūsų aplinkos sąlygomis matacijos tikimybė vis tiek išlieka, todėl persileidimas gali būti vertinamas ir kaip šioks toks privalumas.

Hormoniniai sutrikimai

Sutrikus hormonų pusiausvyrai moters organizme taip pat gali įvykti persileidimas. Dažniausiai taip nutinka dėl nėščiosioms itin svarbaus hormono progesterono trūkumo. Jeigu ši problema pastebima laiku, vaisių dar galima išgelbėti – moteris tiesiog turi gerti specialius papildus. Vyriškųjų hormonų perteklius taip pat vaisiaus gyvenimo trukmės nepailgina, jie dažnai laikomi pakartotinių persileidimų priežastimi. Antinksčių ir skydliaukės gaminami hormonai irgi daro įtaką vaisiaus formavimuisi ir vystymuisi, todėl jų funkciniai sutrikimai gali turėti nepageidaujamų pasekmių.