Gydymas dėlėmis arba hirudoterapija, ilgą laiką buvo laikomas anachronizmu. Tačiau paskutiniais metais ji vėl atgavo savo populiarumą: kai kurie netgi mano, kad  dėlėmis galima išgydyti visus negalavimus. Kokiais atvejais  tai iš tiesų yra veiksminga?

Iki XX amžiaus Europos šalių gydytojai gydymą dėlėmis skirdavo praktiškai bet kurios ligos atveju. Besivystant medicinai viskas pasikeitė: atsiradus daugybei efektyvių vaistų, seni gerieji kraujasiurbiai tapo nebereikalingi.   

Vis tik gana greitai paaiškėjo: mūsų protėviai hiluroterapiją taikė ne tik dėl to, kad paprasčiausiai neturėjo nieko geresnio. Dėlės įkandimo poveikis kai kuriais atvejais kaip ir ankstesniais laikais, taip ir dabar, yra nepakeičiamas net šiuolaikiškiausiais vaistais. Žinoma, norint sulaukti teigiamo efekto, dėles dėti turi specialistas, žinantis kaip tai daryti.

KAS NEBUVO ŽINOMA

Ilgai nebuvo žinoma, kaip tiksliai dėlės gydo. Tik paskutiniais dešimtmečiais biologams ir medikams pavyko atskleisti kai kurias paslaptis.  

Gydomąjį poveikį sudaro trys dėmenys:

• Visų pirma, pats įkandimas. Tai vienas iš refleksoterapijos būdų, kuomet žmogaus oda prakandama refleksogeniniuose (akupunktūros) taškuose. Juk dėlės dedamos ne bet kur, o ant biologiškai aktyvių vietų.
• Antra, tai kraujo nuleidimas. Ankstesniais laikais gydytojai kraujo nuleidimą praktikuodavo kada reikia ir kada nereikia, tačiau yra tokių ligos atvejų, kuomet tai yra naudinga. Tiksliau, kuomet kraujotakai daromas mechaninis poveikis. Turima omenyje kraujo išsiurbimas ir vėlesnis jo tekėjimas iš žaizdos.
• Svarbiausia – dėlė darbuojasi švirkšto principu: į kraują prileidžia daugiau kaip 100 įvairiausių aktyvių biologinių medžiagų. Biologai konstatavo stulbinantį faktą: dėlės fermentai tapatūs žmogaus fermentams ir būtent todėl yra naudingi, nes jie puikiai slopina uždegiminius procesus, praskiedžia kraują.