Atėnė Erchard iš Anglijos mėgo boksą, rūpinosi savo šešiomis seserimis ir trimis broliais. Prieš Kalėdas ji ant galvos aptiko guzą ir iš pradžių neatkreipė į tai jokio dėmesio, tačiau jau po kelių dienų krito virtuvėje be sąmonės. Visada linksma ir džiugi Atėnė ėmė tirpti akyse, ir gydytojai diagnozavo jai kaulų vėžį.

Tai buvo šokas jai ir jos šeimai. Operacija truko septynias valandas. Po to sekė chemoterapija – paauglė prarado visus plaukus ir taip nusilpo, kad nebegalėjo atsikelti iš lovos. Jos mama prisimena: „Ji visada išlikdavo džiaugsminga ir sakydavo man, kad neverkčiau. Mes žinojome, kad vėžys labai agresyvus, ir ji kovojo kaip galėjo.“ Atėnė mirė būdama trylikos, apsupta savo šeimos.
 
Po kelių dienų tėvas skaudančia širdimi pradėjo rinkti dukters daiktus. Nukabinęs nuo sienos veidrodį, jis nustebo – kita pusė buvo aprašinėta. Dukra paliko maždaug 3000 žodžių laišką. „Aš pradėjau skaityti, tačiau po to sustojau – man buvo tiesiog per sunku.“

Atėnės atsisveikinime su artimaisiais netrūko išminties ir paguodos tiems, kurie lieka šiame pasaulyje. Štai kelios jos laiško citatos:
 
„Laimė priklauso nuo mūsų pačių. Gali būti, kad visa esmė – tai ne laiminga pabaiga, o pati istorija.
Gyvenimo tikslas – gyventi su tikslu.
Laimė – tai kelias, o ne tikslas. Ačiū už tai, ką turiu. Būkite laimingi, būkite laisvi, tikėkite, išlikite jauni.
Tu žinai mano vardą, bet ne mano istoriją. Tu žinai, ką aš padariau, bet ne kokį kelią aš nuėjau.
Kiekviena diena ypatinga, imk iš jos viską. Rytoj gali atsibusti mirtinai sergąs, todėl pastebėk kiekvieną akimirką.
Gyvenimas blogas tik tada, kai tu jį darai blogą.
Gyvenimas – tai žaidimas visiems, bet meilė – vienintelis prizas.
Jeigu tave kažkas myli, jis neleis tau paslysti. Jam nesvarbu, kokia sudėtinga situacija.
Atminkite, kad gyvenimas kupinas pakilimų ir nuosmukių. Be nuosmukių pakilimai nieko nereiškia.
Aš noriu įsimylėti tą, kuriam galėsiu atverti savo širdį.
Meilė – tai ne kai nori su kuo nors praleisti savo ateitį, o kai neįsivaizduoji be jo savo gyvenimo.
Nėra priežasčių verkti. Aš žinau, kad tu visada su manimi.“

Niekas negalėjo suprasti, kaip mergaitė sugebėjo parašyti šį laišką. „Ji niekada apie jį neužsiminė, bet tai taip į ją panašu, - pasakojo tėvas. – Atėnė buvo labai gili, ji mėgo rašyti. Tai buvo jos dalis ir visada teikė jai džiaugsmo. Veidrodis šiuose namuose liks visam laikui. Mes skaitome jos žodžius ir jaučiame, kad ji šalia.“