Šiandien duonos pasirinkimas labai didelis: ji kepama tiek iš vienos rūšies miltų, tiek iš miltų mišinių. Šis produktas atkeliavo iki mūsų dienų iš gilios senovės, bet kol įgavo šiuolaikinę formą, perėjo daugybę ilgų etapų.

Duonos sudėtyje yra 43–50 % vandens, 40–45 % angliavandenių, 5–8 % baltymų, 1–5 % riebalų, todėl organizmas ją greitai suvirškina. Suaugęs žmogus per dieną vidutiniškai suvalgo 300–400 g duonos, o kartais, kai fizinis aktyvumas būna didesnis, net 600–700 g. Šiame produkte esančias medžiagas organizmas lengvai įsisavina, todėl nuo 1/4 iki 1/3 visos gyvybiškai reikalingos energijos žmogus gauna su duona ir jos gaminiais. Net ir po terminio apdorojimo vitaminai gerai išsilaiko. Daugiausia jų yra grūdo apvalkale (ypač B grupės vitaminų). Kuo geriau nuvalyti grūdai, t. y. kuo geresnės kokybės miltai, tuo mažiau vitaminų lieka duonoje. Kepimo metu vitaminų B1, B2 ir PP skilimas nėra didesnis nei 10–20 %.

Ypač sveika yra duona, praturtinta grūdais, – su ja gaunama ląstelienos bei biologiškai aktyvių medžiagų. Ląsteliena mažina cholesterolio konsentraciją kraujyje, tuo pačiu saugo nuo aterosklerozės, slopina puvimo procesus žarnyne, aktyvina jo veiklą, detoksikuoja organizmą – sujungia sunkiuosius metalus ir padeda juos pašalinti. Duonoje esančios medžiagos gali reguliuoti biologinius apsauginius organizmo mechanizmus, apsaugoti nuo specifinių ligų, pagreitinti organizmo atsistatymą po ligų, lėtinti organizmo senėjimo procesus. Suvartojant po 500 g antros rūšies kvietinių miltų duonos per parą, žmogus gauna 54 % fosforo, 10 % kalcio, 64 % magnio, 20 % kalio, 114 % geležies, 90 % mangano, 40 % cinko paros normos. Tik geležis iš duonos yra įsisavinama maždaug 3 kartus blogiau, negu iš mėsos.

Duonos skonis ir kitos juslinės, o taip pat ir maistinės, savybės priklauso nuo miltų, iš kurių ji iškepta, rūšies. Duona stovės ilgiau ir nesužiedės, jei laikysite ją popieriniame maišelyje šaldytuve. Ji gali būti ne tik skani ir maistinga, bet ir naudinga sveikatai !