Ekologiška mada – daugiaprasmis ir platus terminas, dažniausiai suprantamas kaip būdas prisidėti prie aplinkos išsaugojimo bei gražesnio ir švaresnio pasaulio kūrimo. Ji išpopuliarėjo maždaug 2005-aisiais, tačiau iki šiol nelabai sutariama, ką galima ja vadinti, o ko – ne. Vis dėlto yra keletas kriterijų, dėl kurių sutaria dauguma vertintojų.

Ekologiškos mados šalininkai pasisako prieš kailio ir odos naudojimą – jie pakeičiami guma, perdirbtomis arba sintetinėmis medžiagomis.

Svarstant, ar rūbas yra ekologiškas, svarbų vaidmenį atlieką ir pagarba žmogui bei gamtai. Nemaža dalis produkcijos net ir neatitikdama tarptautinių sertifikatų galėtų turėti ekologiškos prekės etiketę – šiuo atveju vertinama tai, kaip ji buvo pagaminta.

Paskutiniu metu vis dažniau atsigręžiama į protėvių tradicijas, kadangi jų naudotos technologijos taip pat sietinos su aplinkos saugojimu ir išteklių tausojimu. Tokie darbai paprastai daromi pagal užsakymus, tad pasireikšti gali ir tie, kurie siūlo tik vienetinius dirbinius – taip prisidedama prie „lėtos“ mados kūrimo, skatinama susimąstyti apie besaikio vartotojiškumo pasekmes.

„Fairtrade“ sertifikatas garantuoja, kad besivystančių šalių gamintojai laikosi griežtų FLO (Fairtrade Labelling Organizations) standartų: jis suteikiamas tik tada, jei darbuotojams užtikrintos saugios darbo sąlygos ir geras atlyginimas, neišnaudojami vaikai, rūpinasi aplinkos apsauga, nenaudojama GMO. Trumpai tariant, jis rodo, kad anksčiau išvardinti kriterijai svarbūs tarptautiniu mastu, o prekė atitinka visus šiuos reikalavimus.

Jei dirbiniai gaminami iš augalio pluošto, žiūrima, kad jis būtų išaugintas nenaudojant jokių toksiškų medžiagų ar pesticidų – taip siekiama apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką. Tai ypač svarbu vaikams ir į alergiją linkusiems žmonėms, tačiau vertinama ir tų, kuriems tiesiog priimtinos „žaliosios“ idėjos.