"Lietuva patekusi į nepavydėtiną situaciją – ją spaudžia Europos Sąjungos direktyvos, reikalaujančios per metus surinkti elektronikos atliekų ne mažiau kaip po 4 kg gyventojui, kad netektų mokėti baudų, tuo metu valstybė iki šiol nėra sukūrusi ilgalaikės, efektyviai veikiančios šių atliekų surinkimo sistemos. Todėl, tik dėl pavienių privačių iniciatyvų, bendrų verslo ir visuomenės pastangų, dar nesame išstumti šioje srityje į ES užribį", – sako vienos didžiausių Lietuvoje atliekų surinkimo ir tvarkymo bendrovės  komercijos direktorius Sigitas Ašmonas.

2010 m. iš Lietuvoje surinktų elektronikos atliekų vienam gyventojui teko tik po 2,88 kg. Tuo metu Skandinavijos šalyse pernai buvo surinkta: Norvegijoje – po 28 kg, Švedijoje – 16 kg, Šveicarijoje -17 kg, Danijoje- 13 kg.

Bendrovės atstovas pastebi, kad ir visuomenė vis dar nepakankamai informuojama, kodėl reikia elektronines atliekas atiduoti perdirbėjams, bet ne mesti kartu su komunalinėmis atliekomis į sąvartynus. "Apie 3 proc. tokios įrangos sudaro nuodingosios medžiagos, tokios kaip švinas, kadmis, chromas ir gyvsidabris – visa tai patenka į dirvožemį ir gruntinius vandenis, o iš ten – į mūsų namų aplinką, – pastebi S. Ašmonas. – Tačiau, jei paklaustume eilinio Lietuvos gyventojo, ar jis tai žino, garantuoju, jog tik keletas atsakytų teigiamai".

Pasak S. Ašmono, kad visuomenė jau yra įgavusi aplinkosauginio sąmoningumo, akivaizdžiai parodė pavasarį vykusi inicijuota akcija "Saugokime gamtą kartu" – jos metu, vietoj planuotų 70 t elektronikos atliekų, buvo surinkta per 120 t. "Žmonės pasirengę atiduoti elektronikos atliekas perdirbėjams, jei tik sutvarkyta logistika, tačiau fragmentiškai vykstančios akcijos negali užtikrinti šių atliekų surinkimo tęstinumo – čia jau valstybės prerogatyva", – pabrėžia S. Ašmonas.