Eugenijus Skerstonas apie grožio ir sveikatos ryšį: kodėl mums taip svarbu atrodyti patraukliai?

Eugenijus Skerstonas apie grožio ir sveikatos ryšį: kodėl mums taip svarbu atrodyti patraukliai?
Eugenijus Skerstonas (nuotr. AUGIS NARMONTAS)

Žmogaus sveikata yra neabejotinai svarbiausias dalykas. Gyvename amžiuje, kuriame stengiamės aktyviai atsikratyti visų įmanomų standartų, o ypač, kai kalbame apie fizinę žmogaus išvaizdą. Vis dėlto, nors grožio suvokimas keičiasi, vienas dalykas lieka tas pats – kiekvienas žmogus nori patikti kitiems, vadinasi ir būti patraukliu. Taip teigia mokslų daktaras, knygų autorius bei Prancūzijos meno ir literatūros ordino riteris Eugenijus Skerstonas. Laida „Sveikata.lt“ kviečia susipažinti jus su mūsų laidos pašnekovo mintimis apie stiprų grožio ir sveikatos ryšį. 

 

Visuomet, o ypač dabar yra daug kalbama apie grožio suvokimą. Kodėl žmogaus išvaizda yra toks aktualus klausimas? 

 

Iš tiesų žmonės yra vienintelės protingos būtybės žemėje, turinčios tam tikrus instinktus. Vienas iš jų – domėjimasis kitais. Žmogus žmogui yra be galo įdomus. Tačiau per tai mes pradedame pažinti ir save. Lygindami savo tapatybę su kitų, jau sąmoningame amžiuje pradedame kurti savivaizdį, konstruojame suvokimą, kokie esame mes ir kokie kiti mus supantys žmonės, kaip mes patys atrodome jų akimis. 

 

Ne visi žmonės turi pakankamai pasitikėjimo savo išvaizda. Kodėl daug žmonių išgyvena vien dėl to, kad neatitinka standarto? 

 

Dėl tokios žmonių savijautos kaltinčiau aplinką, nes žmonių suvokimą formuojantis faktorius ir yra aplinka. Kiekvienas norime patikti, jau net nekalbant apie tai, kad kiekvienas trokštame būti mylimas. O tai reiškia, kad atsiranda noras ir būti patraukliu. Vaikystėje žmogus to nesuvokia, bet yra labai svarbu sau užtikrinti tam tikrą savisaugos lauką, kylantį iš išvaizdos. Fizinis grožis gali tapti ir raktu į emocinius santykius. 

 

Kalbant apie vaikystę, ar gali šeima pakloti tam tikrus negerus pagrindus, kad vaikas jaustųsi negražus? 

 

Manau, kad pati didžiausia klaida, kurią gali padaryti tėvai, tai suformuoti neteisingą nuomonę. Ir nesvarbu ar ji teigiama, ar neigiama. Aš nesu prieš palaikymą, tačiau nereikia perlenkti lazdos. Nuolat kartodami vaikui koks jis gražus, iškeliame jo fizinį grožį į pirmą planą, o vėliau toks dalykas gali tapti didele problema tolimesnėje vaiko raidoje. 

 

Vaikai nemoka meluoti, todėl dažniausiai jie sako viską, ką galvoja. O kaip su suaugusiais? Juk ir tarp suaugusiųjų pasitaiko žmonių, kurie jaučiasi atstumti dėl savo išvaizdos. 

 

Kaip ir minėjau anksčiau, viskas ateina iš aplinkos, kurioje vaikas auga. Tarkime vaikui nuolatos kartojama koks jis gražus. Vėliau tas vaikas ateina į darželį ir sako: „Man sakė, kad aš gražus, o tu ne“. Toks pasakymas gali įsirėžti labai giliai ir tapti psichine trauma. Tas pats ir su suaugusiais. Žinoma, malonu girdėti komplimentus, bet visada verta susimąstyti ar tikrai esame gražūs visiems? Juk pagal tam tikras kultūrines taisykles, vienoje terpėje būtume priimti, o kitoje ne. Vienoje vietoje žmogus gali būti atstumtas, o kitoje priimtas. Grožio suvokimas yra labai individualus dalykas. 

 

O jei kalbame apie žmogaus vidų? Kokį poveikį sveikatai ir savijautai turi nepasitenkinimas savo išvaizda? 

 

Vieną kartą man teko būti liudininku labai įdomios scenos, kuomet jaunos mergaitės paklausė, kuo norėtų būti. Ji atsakė, kad norėtų tapti Ariana Grande (JAV dainininkė ir aktorė). Neabejoju, kad dauguma merginų svajojo būti Madonomis ir panašiai. Tačiau iš kur tai atsiranda? Žmogui dažnai atrodo, kad jei jis įsigyvens į kitą, taps kitu asmeniu, ne savimi, atsisakys savo tapatybės – tai bus kelias į sėkmę. Kiti pradės juo domėtis, žiūrėti. Šita iliuzija irgi yra kuriama aplinkos, plačiąja prasme. Žmonės nepatenkinti savo tapatumu, savo išvaizda, pradeda ją keisti bei kompensuoti daiktais. Tai irgi kyla iš vaikystės. Labai gaila, bet tėvai neskatina savo vaikų pamilti save tokius, kokie jie yra. Būtina sakyti vaikui, kad toks, koks tu esi, yra labai vertinga. Kuomet vaikas girdi žodžius „šito drabužio nedrįsk vilktis, vilkis aną“, net nepagalvojame, kad tokiu būdu ne auklėjame, o užmušame jo savikūros procesą ir kūrybingumą, savastį. 

 

Pakalbėkime apie injekcijas. Šiuo metu patobulintų veidų atsirado labai daug. Ką jūs manote apie tai? 

 

Mano pirmas klausimas yra ar tai įgeidis, ar būtinybė. Jei tai įgeidis, tai leiskite tam individui savo įgeidžius tenkinti. Tegul pats pamato, pasigėri rezultatu, kurio siekė. Ir jei tai padės jaustis geriau – pirmyn. Žinoma, jei kalbame apie perlenktą lazdą, kai žmogus per daug įsitraukia į savo fizinės tapatybės kaitą, jis gali virsti karikatūra. Bet net ir šiuo atžvilgiu, mes nesam niekaip susiję su to žmogaus išvaizda, jei ji nežeidžia mūsų pažiūrų. Tai kodėl mes turėtume žeisti jo įvaizdį? Tai vadinama ataka į žmogaus gerbūvį. Griauname jį, nors net neturime tam jokių teisių. Galima negerbti tokių išvaizdos pokyčių. Bet negalima jiems trukdyti. 

 

Kalbėjome apie jaunimo norą sekti kitus asmenis. Susiekime įvaizdžio kūrimą su sekimu. Gal tai turi ir tam tikrų teigiamų savybių? 

 

Taip, nėra tokio vieno kraštutinumo, kad tam tikri dalykai yra geri arba blogi. Savikūros procesas iš tiesų susijęs su keletu procesų – savimone ir saviverte. Psichoterapeutai teigia, kad idealiojo „aš“ paieškos yra natūralios. Mes norime tobulėti ir tai yra suprantama, negalime likti visą gyvenimą tokie patys, juk keičiasi mūsų supratimas bei aplinka. Todėl atsiranda poreikis susijęs su įvaizdžio kūrimu, bandymu prisitaikyti, patikti, integruotis. Vienas kitą pasitinkame matydami iš išvaizdos, o pirmos sekundės yra tai, iš ko galime nuspręsti, ar su tuo žmogumi mums bus malonu ar ne. Taigi, noras pritapti susikūrus įvaizdį yra visiškai natūralus. 

 

Laida „Sveikata.lt“ rūpinasi jūsų gerove – tiek fizine, tiek emocine. Sekmadieniais, 9 val. ryte per TV3, įsijunkite ir išgirsite daugybę patarimų, kaip padėti ne tik savo organizmui, bet ir psichinei sveikatai!

Komentarai

Ar žinote, kad...

Tyrimais nustatyta, miego metu knarkia net 40 proc. suaugusiųjų. Įvairios statistikos pateikia skirtingus duomenis, tačiau viena – neginčijama, knarkiančių vyrų yra du ar net tris kartus daugiau nei moterų.

Kitas faktas