Vaiko organizmą labai stipriai veikia jam skiepijamas gyvenimo būdas bei aplinka, kurioje auga. Judėjimo stoka, televizija, kompiuteriai, užteršta aplinka lemia nevisavertį vystymąsi ir augimą. Didelę įtaką tinkamai vaiko raidai turi tėvai ir mokytojai, todėl jie turi bendradarbiauti, vieni kitiems padėti. Jie su vaiku praleidžia daug laiko, rodo pavyzdį, perteikia žinias, gebėjimus ir įpročius. Rūpindamiesi tinkamu fiziniu vaiko vystymusi bei tuo, kad jis pakankamai judėtų, rūpinamės jo sveikata plačiąją prasme – fizine, psichine ir socialine.

Fizinis aktyvumas – prigimtinis organizmo poreikis

Fizinis aktyvumas – tai veiksnys, kuris formuoja žmogaus organizmą ir jo funkcijas. Jis ugdo ir stiprina visas organizmo sistemas, veikia jų funkcijas ir gyvybingumą. Žmogui fizinis aktyvumas reikalingas lygiai tiek pat, kiek maistas ir oras. Tai ypač svarbu ikimokyklinio amžiaus vaikams, kurie intensyviai auga ir tobulėja. Jiems būdingas didelis judėjimo poreikis, kuris yra prigimtinis, o ne suvokiamas sąmoningai. Laikoma, kad judėjimas yra pagrindinis biologinis žmogaus raidos veiksnys, skatinantis organizmo vystymąsi.

Judant gerėja žmogaus motorika ir fiziniai gebėjimai. Ne visų vaikų motorika vystosi vienodu tempu. Skirtumus gali lemti daugybė įgimtų bruožų, tarp jų ir vadinamieji judėjimo gabumai, bet kartu nemažai įtakos turi ir aplinkos veiksniai – ypač gyvenimo būdas. Vaiko psichinis vystymasis dažniausiai sinchronizuojasi su jo judesių vystymusi.

Judėjimas itin svarbus augančio organizmo vystymuisi

Fizinis krūvis didina raumenų masę, apimtį, jėgą ir stangrumą. Sausgyslės ir raiščiai sustiprėja, tampa elastingi, pakelia didesnį krūvį. Mažųjų kūno kultūra neatsiejama nuo visų raumenų grupių lavinimo. Ypač svarbu treniruoti silpnesnes raumenų grupes, pavyzdžiui, pilvo preso raumenis, kurie užtikrina normalų vidaus organų darbą. Dažnai šiems, taip pat ir pečių juostos bei riešo raumenims, skiriama per mažai dėmesio. Pastebima dešinės ir kairės rankos asimetrija – netolygus dešinės ir kairės rankos jėgos vystymasis.

Augančio žmogaus organizme kaulų mažėja, nes jie suauga vienas su kitu. Naujagimis turi apie 400 kaulų, ikimokyklinio amžiaus vaikas – apie 300, o suaugęs žmogus – 208. Visi ikimokyklinuko kaulai yra minkšti ir elastingi, nes kremzlinio audinio juose yra daugiau nei kaulinio. Vaikui augant kauluose mažėja vandens, ir jie vis labiau prisisotina mineralinių medžiagų. Tinkamas kaulų vystymasis yra glaudžiai susijęs su vaiko fiziniu aktyvumu – taisyklinga kaulo struktūra susiformuoja tik jį veikiant gniuždymo ir tempimo jėgoms. Būtina parinkti tinkamą krūvį, nes tiek neveiklumas, tiek per didelis aktyvumas gali būti netinkamo kaulų vystymosi ir deformacijų priežastis.

Ikimokyklinio amžiaus vaiko širdis yra gana maža ir silpna, o organizmo jaučiamas deguonies bei maistinių medžiagų poreikis, kurias perneša kraujas, – didelis. Todėl vaiko širdis turi dirbti intensyviau nei suaugusiojo. Lyginant su pastaruoju, vaiko kraujospūdis yra mažesnis, o pulsas – tankesnis. Kuo vaikas yra jaunesnis, tuo trumpesnis turi būti intensyvus fizinis aktyvumas, o pertraukos – dažnesnės.

Plaučiai vystosi kartu su krūtinės ląsta, kuri vaikui augant keičia formą. Iš pradžių krūtinės ląsta būna statinės pavidalo, vėliau, susiplodama ir išsitempdama, įgauna nupjauto kūgio formą. Vaiko plaučių tūris yra nedidelis, tai kompensuojama dažnesniu kvėpavimu. Taigi, judėjimas aktyvina kvėpavimo sistemą, nes plaučiams tenka atlikti didesnį darbą. Dėl to padidėja gyvybinis plaučių tūris ir įsisavinamo deguonies kiekis – daugiau jo patenka į besivystančius organus.

Fiziniai pratimai tiesiogiai gerina skrandžio ir žarnyno veiklą ir turi netiesioginės įtakos kepenų bei inkstų funkcionavimui.

Fizinės veiklos įtaka nervų sistemai

Fizinis aktyvumas skatina nervų sistemos brendimą, greičiau susiformuoja judesius kontroliuojantys smegenų centrai. Paspartėja nervinių impulsų perdavimas, o tai lemia geresnę judesių koordinaciją. Vaiko centrinė nervų sistema greitai pavargsta, jam sunku ilgiau sutelkti dėmesį, dėl to vaikas nustoja domėtis net ir labai patrauklia, tačiau ilgai trunkančia veikla.

Rūpindamiesi savo vaikų sveikata, tėvai turi sudaryti jiems deramas motorinio vystymosi sąlygas. Ribojant vaikų fizinį aktyvumą vėlinamas motorinis, fizinis ir psichinis vaiko vystymasis, nukenčia vaiko socializacijos procesas.

Judesių lavinimas neatsiejamas nuo vaiko protinio ugdymo. Fizinė veikla turėtų būti praturtinama užduotimis intelektui ugdyti, pasauliui pažinti. Pavyzdžiui, suskaičiuoti, kiek kartų metei kamuolį aukštyn, draugui, kiek kartų sugavai, pasakyti, kuris kamuolys – guminis ar kimštinis – yra didesnis, kuris sunkesnis, kokios jis formos ir spalvos. Arba, tarkime, nustatyti, kokios formos taikinys, į kurį metamas smėlio maišelis – apskritimo, kvadrato, ar trikampio. Kokių spalvų yra ant jo nubrėžti koncentriniai ratai, kuris iš jų didesnis. Kiekviena užduotis turi ne tik lavinti vaiko fizinius gebėjimus, bet ir skatinti mąstyti, pažinti aplink esančius daiktus, jų savybes, nustatyti erdvinius ryšius, laiko trukmę, atstumą iš akies.

Vaikus reikėtų pratinti padėti auklėtojai išdėlioti mankštai reikalingas priemones, jas sutvarkyti, prižiūrėti aikštelės, salės, inventoriaus švarą ir tvarką.

Svarbu fizines vaikų ypatybes ugdyti kompleksiškai

Ikimokyklinio amžiaus vaikų fizinio ugdymo pagrindas yra visapusiškas fizinis parengimas, kompleksinis fizinių ypatybių lavinimas. Žaidžiami įvairūs žaidimai, kuriuose dominuoja visi pagrindiniai judesiai: ėjimas, bėgimas, šuoliai, mėtymai, laipiojimas, pusiausvyros pratimai.

Įvairūs pratimai ir žaidimai praturtina vaikų judėjimo patirtį, supažindina su skirtingais judesiais, elementariausiais sporto šakų veiksmais. Fizinės ypatybės ugdomos kompleksiškai. Vaikai sistemingai mokomi kaskart vis sudėtingesnių judesių. Sąlygos dažnai keičiamos, palengva sunkinamos. Judesiai atliekami iš įvairių pradinių padėčių, keičiama judesių atlikimo kryptis, amplitudė, greitis.

Veiksmai atliekami su įvairaus dydžio, formos, svorio priemonėmis. Tai ugdo gebėjimą diferencijuoti judesių parametrus, pajausti erdvę, suvokti laiko trukmę. Nereikia pernelyg daug dėmesio skirti technikos mokymui. Turime turėti galvoje ne tik tai, kokių rezultatų vaikai gali pasiekti treniruodamiesi, bet ir tai, kokių fizinių ir dvasinių jėgų tam reikės.
 
Fizinė veikla – puikus būdas siekti sveikatinimo ir edukacijos tikslų

Žaidybinio pobūdžio pratybos teikia vaikams džiaugsmo, žadina smagią, žvalią nuotaiką. Mažyliai džiaugsmingai reaguoja, jeigu auklėtoja yra švelni, judri, linksma, domisi jų atliekamais veiksmais, pati žaidžia kartu. Juos įtraukia įdomios užduotys, žaislai, įrengimai, judėjimo erdvė. Vaikams nuobodu, kai jie mažai užimti, ilgai reikia laukti eilės atlikti veiksmus, kai užduotys neįdomios. Vaikui būtina sudaryti įvairiapusio judėjimo galimybes, jį aktyvinti ir skatinti. Nuo besikartojančių pratimų vaikai pavargsta ne tiek fiziškai, kiek psichiškai.