Tarptautinė mokslininkų komanda, suburta Nacionalinio Santa Barbaros ekologinės analizės  ir sintezės centro, neseniai ištyrė žmogaus santykių su ugnimi kaitą.

18 tyrėjų bandė išsiaiškinti, kaip per visą žmonijos istoriją keitėsi požiūris į ugnį, ir nuspėti, koks jis bus ateityje. Rezultatai buvo pateikti žurnale „Journal of biogeography“.

Studija vertinga tuo, kad pateikia kritišką požiūrį į skirtingus ugnies „tipus“ ir jos apraiškos būdus: „Tinkamas ir netinkamas ugnies naudojimas mūsų ir kultūrų evoliucijos istorijoje taip paplitęs, kad pamiršome, kokia iš tikrųjų yra jos jėga“, – teigia NCEAC docentė Jennifer K. Balch.

Tyrimų grupė atkreipia dėmesį, kad dabar miškų gaisrai labai dažnai vertinami vien tik kaip didžiulė katastrofa, kuriai gali daryti įtaką ir klimato atšilimas. Vis dėlto sudėtinga spręsti apie galimą buvusių ir būsimų gaisrų poveikį aplinkai, nesuprantant jų vietos gamtos ir žmonijos istorijoje – juk apie ją beveik nieko nežinoma.

Mokslininkai pasiūlė istorinę sistemą, kuri turėtų padėti kitiems tyrėjams geriau suprasti žmonių santykio su ugnimi vystymąsi. Tai raktas, padėsiantis ateityje numatyti galimus jos keliamus pavojus ir suprasti ugnies vaidmenį natūraliose ekosistemose.

„Gerai ar blogai tie gaisrai – dažnai beviltiškas ginčas“, – teigia D. Bowmanas. – „Jis neduoda naudos, nes istorijoje neliko jokios skirties tarp natūralių ir žmogaus sukeltų gaisrų.“

Tyrimuose buvo išskirtos keturios ugnies fazės: natūralūs gaisrai, kylantys ne dėl žmogaus kaltės, prijaukinta ir sutramdyta ugnis, naudota medžiotojų ir rinkėjų, agrokultūrinė ugnis, pasitelkiama išvalyti žemę ir išdeginti pūdymus, ir šiandieninės pramonės industrinė. Visos jos egzistuoja viena greta kitos ir dabar. Mokslininkai teigia, kad nors ir netobulai pažabota, bet ji darė įtaką visų kultūrų vystymuisi. Bėda ta, kad taip gausiai vartojamo iškastinio kuro deginimas daro neigiamą įtaką klimatui. Didžiulė priklausomybė nuo šios ugnies rūšies gali visiškai sunaikinti gebėjimą kontroliuoti kylančius gaisrus.