Miškuose padaugėjus grybų, gyventojai, kaip ir kasmet, dažniau teiraujasi, ar grybus saugu rinkti, ar jie nėra radioaktyvūs. Nors po Lietuvos teritoriją radioaktyviomis medžiagomis užteršusios avarijos Černobylio atominėje elektrinėje praėjo daugiau kaip 30 metų, tarša ilgaamžiais radionuklidais vis dar tebėra miško paklotės viršutiniuose sluoksniuose. Lietuva, palyginus su Skandinavijos, Vokietijos bei Lenkijos atskiromis teritorijomis, žymiai mažiau nukentėjo dėl šios avarijos, mūsų šalies miškų tarša radionuklidais yra mažesnė. Tačiau abejonės, kad grybai gali būti radioaktyvūs, vis pasitaiko gyventojų tarpe.
Radiacinės saugo centras skuba nuraminti miško gėrybių mėgėjus – kasmet yra stebima grybų tarša radioaktyviomis medžiagomis, renkami grybai įvairiuose šalies miškuose. Šiuo metu miškuose daugiausia auga voveraitės, kurios, kaip rodo ilgalaikiai stebėjimai, yra mažiausiai radioaktyviąsias medžiagas kaupiantys grybai, juose tarša radionuklidais yra minimali, todėl dėl šių grybų nerimauti nereikėtų, juos drąsiai galima vartoti maistui.
Kitos grybų rūšys skirtingai kaupia radionuklidus. Sąlyginai didesni šių medžiagų kiekiai sukaupiami raukšlėtuose gudukuose, tačiau radionuklidų kiekis žymiai sumažėja grybus verdant, nes radionuklidai pereina į grybų nuovirą, kuris paprastai yra išpilamas.
Kaip ir kasmet, jau ištirti grybai iš Labanoro girios, Tauragės, Jurbarko, Švenčionių, Vilniaus, Ukmergės, Šalčininkų ir kitų savivaldybių teritorijose esančių miškų. Voveraičių, baravykų, raudonikių, ūmėdžių, kazlėkų, raukšlėtųjų gudukų, pilkosios meškutės ir kitų šią vasarą surinktų valgomų rūšių grybų mėginių tyrimų rezultatai rodo, kad grybų tarša yra nedidelė, neviršija leistinojo radionuklidų kiekio, nustatyto grybams.
Vidutiniškai suaugęs žmogus turi apie 100 milijardų smegenų ląstelių, iš kurių apie 85000 prarandame kasdien. Jei visas savo smegenų ląsteles sujungtume į siūlą, jo užtektų nuo čia iki saulės ir atgal..
Kitas faktas
Komentarai (2)