Dilgėlės – tai puikus vaistas nuo kepenų ligų ir inkstų akmenligės, šlapimtakių ligų, šunvočių, sutrikusio virškinimo, spazminio kosulio. Išoriškai dilgėlių žolės koncentruotu užpilu arba etanolinių ištraukų kompresais slopinami neurologiniai ir reumatiniai skausmai, skalaujami plaukai (padeda nuo pleiskanų).
 
Dilgėlės turi kraujo krešėjimą skatinančio vitamino K, taip pat vitaminų C, B2, B3, karoteno, chlorofilų, fitoncidų, fermentų, kalcio, kalio, magnio, natrio, geležies, silicio, sieros, chloro, vario, chromo, skruzdžių rūgšties ir kt.
 
Jaunų dar nežydinčių dilgėlių lapus galima skinti nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pradžios. Liepą– rugsėjį skinami tik jaunų, atžėlusių dilgėlių lapai.
 
Prieš vartojimą maistui dilgėles reikia nuplauti, minutę apvirti arba nuplikyti vandeniu, nukošti ir supjaustyti. Nuovirą galima gerti.
 
Tiems, kurie ilgai vartoja dilgėlių arbatą, reikėtų pasitikrinti kraujo krešumą, nes dilgėlės tirština kraują. Dilgėlių nevartokite savo nuožiūra nuo prostatos ligų, jei yra padidėjęs kraujo krešumas, laukiatės kūdikio ar žindote krūtimi.
 
Kiaulpienės
 
Jose daug B grupės vitaminų, vitaminų C, E ir A, taip pat kalcio, geležies, flavonoidų, organinių rūgščių, glikozidų. Kiaulpienių šaknų nuoviras stabdo viduriavimą, gydo hemorojų, egzemą, šunvotes ir nudegimus, o arbata gerina miegą, tulžies nutekėjimą, medžiagų apykaitą, aktyvina kepenų ir kasos fermentų veiklą, valo organizmą, lengvina atsikosėjimą, šiek tiek laisvina vidurius, saugo nuo aterosklerozės, skatina skysčių išsiskyrimą ir naikina mikrobus. Dėl jose esančio inulino tinkamos vartoti cukriniu diabetu sergantiems žmonėms.