Gervuogės – miškų ir pamiškių gražuolės, panašios į avietes – tik juodos ar tamsiai mėlynos spalvos. Dažnai auga prie upių ir upelių. Jose gausu angliavandenių, organinių rūgščių, aromatinių ir rauginių medžiagų, vitamino A ir B grupės vitaminų, ypač daug vitamino C. Nemažai kalio, vario, mangano, flavonoidų, yra sacharozės, gliukozės, fruktozės (iki 5 %), ląstelienos, kitų mikro- ir makroelementų.
Tai natūraliai gamtoje augantis augalas, pasižymintis naudingomis ir vaistinėmis savybėmis. Tinka diabetu sergantiems žmonėms ir norintiems sulieknėti. Gervuogės valgomos tiek šviežios, tiek džiovintos, iš jų spaudžiamos sultys, daromi dietiniai gėrimai, džemai, uogienės, kisieliai, pyragų ir pyragėlių įdarai. Jeigu sugalvosite iš jų virti kompotą, turėkite omenyje, kad tai – rūgščios uogos, todėl cukrus turėtų sudaryti 30–40 % jų svorio.
Žydėti pradeda birželio viduryje ir žydi visą vasarą. Ant to paties augalo vienu metu sirpsta uogos ir skleidžiasi žiedai. Kadangi uogos nėra saldžios, jos puikiai tinka mėgstantiems suvalgyti ką nors rūgštaus.
Vartojimui ir perdirbimui renkamos tik visiškai prinokusios uogos.
Vaistinės savybės
Gervuogės į avietes panašios ne tik išvaizda, bet ir savybėmis. Lapai ir uogos pasižymi stipriu šlapimą varančiu poveikiu, pernokusios uogos veikia kaip laisvinamieji, o neprinokusios – kietina vidurius. Lapų nuoviras naudojamas ginekologijoje pienligės ir trichomonozės gydymui. Nuovirai, gėrimai ir antpilai vartojami esant inkstų ir kepenų uždegiminiams procesams, gydant virškinamojo trakto ligas. Lapų ir šviežių arba džiovintų uogų arbata gerai malšina ligonių troškulį. Kadangi gervuogės turi labai daug vitaminų, tokie gėrimai ypač rekomenduojami šaltuoju metų laiku.
Tyrimais nustatyta, miego metu knarkia net 40 proc. suaugusiųjų. Įvairios statistikos pateikia skirtingus duomenis, tačiau viena – neginčijama, knarkiančių vyrų yra du ar net tris kartus daugiau nei moterų.
Kitas faktas
Komentarai (1)