Prie šalčio procedūrų pripratęs organizmas geba greičiau sušilti bet kokiomis aplinkybėmis, tampa lengviau išvengti peršalimo ligų. Apsiliejant lediniu vandeniu vyksta itin stiprus odos receptorių dirginimas. Jų sukelti nerviniai impulsai pasiekia galvos smegenis, turi įtakos širdies ir kraujagyslių sistemos, virškinimo sistemos veiklai, medžiagų apykaitai, reguliuoja emocijas, miegą, budrumą, apetitą ir troškulį. Be to, šalto vandens procedūros gerina nuotaiką.

Ir dar šis tas...

Berlyne atlikto sportininkų plaukikų tyrimo duomenimis, treniruotės vėsiame vandenyje didina natūralaus antioksidanto glutationo kiekį kraujyje. Be to, šie plaukikai du kartus rečiau sirgo kvėpavimo takų ligomis. Glutationas – trijų amino rūgščių (cisteino, glicino ir glutamino rūgšties) baltymo molekulė. Tai bene vertingiausias ir stipriausias viso organizmo antioksidantas, turintis įtakos detoksikacijos procesams ir imuninei sistemai.

Grūdinimasis kaip sveikatą stiprinanti priemonė buvo žinomas jau senovės Spartos laikais. Grūdinosi ne tik spartiečiai kariai, bet ir vaikai bet kokiu oru rengėsi lengvais drabužiais, vaikščiojo basi, maudėsi šaltame vandenyje.

Grūdinimosi šalininkas buvo Pitagoras. Hipokratas, gyvenęs 110 metų, ypač propagavo grūdinimąsi. Imperatoriaus Cezario ir poeto Horacijaus gydytojas taip pat gydė šaltu vandeniu.

Senovės Romoje mėgtos termos, kuriose vienu metu vandens procedūromis naudojosi iki 3,5 tūkst. žmonių.

Šaltą vandenį kaip priemonę imunitetui stiprinti naudoja praktikuojantieji jogą.

Vakarų pasaulyje šalto vandens terapiją XIX amžiuje pirmasis pradėjo propaguoti vokiečių kunigas Sebastianas Kneipas.