Senovėje lietuvių gentyse gimusįjį smilkydavo, esą kad šis gerai augtų, jaunavedžius – kad laimingai gyventų, vykstančius į karą ar medžioklę – kad grįžtų su laimikiu.

Viduramžiais žmonės net geltą gydydavo nešiodami gintaro karolius. Iki XIX a. pab. receptuose ir vaistinėse gintaro ekstraktas (Extractum succini) būdavo skiriamas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro aliejus (Oleum succini) – trinti skaudamas kūno vietas. Gintaro apyrankės dėvėtos sąnarių ir raumenų skausmui malšinti.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gintaro gabalėlių antpilas su degtine buvo geriamas vyrų potencijai palaikyti. Lietuvoje ir carinėje Rusijoje auklės turėjusios nešioti gintaro karolius ir taip apsisaugotų save ir vaikus nuo ligų. Seniau daug kas tikėdavo, kad gintarinis rožančius gelbsti nuo „piktų dvasių ir netyrų minčių“.

Taigi, kosmetologijoje ir medicinoje jau grįžtama prie ekologiškai švarių organinių medžiagų, kurios aptinkamos gamtoje. Didėja ir gintaro bei jo sudėtinių dalių populiarumas vaistų, mitybos priedų, kosmetikos preparatų gamyboje. Bet kuriuo atveju, naudojant gintaro preparatus, būtina pasitarti su gydytoju.

Parengė Nerijus Drochneris