Hipertermija vadinama būklė,  kuomet kūno temperatūra pakyla aukščiau 37 laipsnių ir atsiranda sutrikus šilumos gaminimo ir šilumos išskyrimo proceso pusiausvyrai. Išskiriami 3 hiperterminių  reakcijų sindromai. Reakcija gali būti normali, patologinė ir piktybinė. Normali (apsauginė) temperatūrinė reakcija kyla organizmui reaguojant į traumą, infekcinį susirgimą ar panašiai. Šiuo atveju organizmas pradeda gaminti papildomą energiją, kuri reikalinga kovai su išorės veiksniais. Tokiu būdu vyksta apsauginių organizmo jėgų stimuliavimas.   

Esant normaliai temperatūros reakcijai, vyksta gana lėtas (0,1 °С per valandą) temperatūros pakilimas iki 37,5—38 °С, padažnėja kvėpavimas ir nežymiai sustiprėja širdies plakimas. Yra tam tikrų sąsajų tarp temperatūros pakilimo lygmens ir sustiprėjusių apykaitinių procesų organizme. Temperatūrai pakilus 1 °С, fermentinės reakcijos greitis padidėja 10 %. Šilumos gamyba paprastai dominuoja  šilumos išspinduliavimo metu, todėl esant tokiai hipertermijai nereikalinga jokia speciali intensyvi terapija.    

Patologinė hiperterminė reakcija vystosi esant užleistoms pūlingoms infenkcinėms komplikacijoms po operacijų, esant pooperacinei pneumonijai, tromboflebitui. Tokia hipertermija gali būti susiusi su sutrikusiu šilumos išspinduliavimu esant padidintai temperatūrai ir oro drėgmės santykiu patalpoje bei perdėtu  ligonio apmuturiavimu. Kartais hipertermija gali prasidėti dėl vaistų poveikio, kurie stimuliuoja šilumos gamybą arba medžiagų, kurios mažina šilumos atidavimą (mažina prakaitavimą) – atropino, noradrenalino, efedrino ir kitų. Tokia hipertermija paprastai nereikalauja specialios terapijos ir išnyksta išgydžius patologiją, kuri ją iššaukė.