Visą žmogaus gyvenimą jo organizmas stengiasi palaikyti vidinės kūno aplinkos balansą. Tai įmanoma tik dėka nuolatinio imuniteto darbo, kuris nesustodamas gina nuo bakterijų, virusų, grybelių ir parazitų. Taigi pagrindinis imuninės sistemos tikslas – apsaugoti organizmą nuo infekcinių ligų.

Susirgimus, susijusius su imuninės sistemos pažeidimais, galima suskirstyti į dvi grupes: būklė, kuomet imuninė sistema veikia per daug aktyviai (alergijos, autoimuninės ligos) ir būklė, kuomet imuninės sistemos funkcijos yra nepakankamos (imunodeficitas).

Imunodeficitas – kas tai?

Tai būklė, kuomet imuninė sistema negali atlikti savo tiesioginių funkcijų, t.y. efektyviai apginti organizmo nuo bakterijų, virusų ir grybelių, kurie gali sukelti ligas. Todėl labai svarbus imunodeficito požymis – padidėjęs imlumas infekcijoms. Imunodeficitas gali būti pirminis (paveldimas) ir antrinis (įgytas), atsirandantis kaip kokios nors ligos pasekmė.

Pirminis imunodeficitas įprastai būna sunkus, dažnai neišgydomas, pasireiškiantis jau pirmosiomis kūdikio gyvenimo dienomis ar bent jau ankstyvame amžiuje. Jis išsivysto dėl genų, atsakingų už imuninę sistemą, sutrikimų. Pirminiu imunodeficitu sergantiems žmonės infekcijos prasideda labai lengvai, o gydymas dažniausiai būna komplikuotas ir trunka ilgiau, nei įprasta.

Iš viso žinoma daugiau nei 100 pirminių imunodeficito rūšių. Kai kurios iš jų sutinkamos dažniau, kitos – rečiau. Gana dažnai pirminiai imunodeficitai iš pradžių nesukelia didelių problemų, todėl į juos tiesiog neatkreipiama pakankamai dėmesio, tačiau tėvai turėtų būti labai budrūs. Į kokius požymius reikėtų atkreipti dėmesį:

• 9 ar daugiau peršalimo ligų per metus;
• Dažnai pasikartojantis sinusitas;
• Dažnai pasikartojančios gerklės ligos ar plaučių uždegimas;
• Atsilikęs vaiko vystymasis;
• Svorio trūkumas, nors mityba nesutrikusi;
• Atsinaujinanti pienligė
• Giminės ligų istorija (jei buvo sergančių imunodeficitu arba mirusių nuo sunkių infekcijų).