Inés gimė 960-aisiais, Meksikoje, o įžymybe tapo 2000-aisiais. Apie ją žinoma palyginti nedaug – tai buvo paprasta keturiasdešimties metų moteris, be išsilavinimo, kuri jau turėjo septynis vaikus (aštuntasis gimė negyvas). Jos šeima gyveno kaimelyje, o artimiausia klinika buvo už 80 kilometrų. Anksčiau gimdymo metu jai padėdavo vyras, tačiau kai septintąjį nėštumo mėnesį prasidėjo sąrėmiai, jo šalia nebuvo. Telefono ji neturėjo, todėl teko suktis pačiai.

Buvo naktis, sąrėmiai tęsėsi jau 12 valandų, o pagimdyti nesisekė. Moteris suprato, kad šį kartą kažkas ne taip, ir jeigu ji nieko nesiims, mirs abu – ir mama, ir jos mažylis.

Inés nusprendė prasipjauti pilvą ir išimti kūdikį. Ji niekada nematė, kaip atliekamos tokios operacijos, ir tikrai vargu ar tikėjo, kad tai iš viso įmanoma. Ji atsisėdo ant medinio suolo, išgėrė tris stiklines stipraus likerio (nuskausminamųjų ji taip pat neturėjo), išsitraukė 15 centimetrų virtuvinį peilį ir padarė 17 cm ilgio pjūvį. Pavyko tik iš trečio karto.

Ištraukusi mažylį ir nukirpusi virkštelę moteris prarado sąmonę, o kai ją atgavo, pasiuntė vyresnius vaikus pagalbos. Du vyrai jai padėjo, kuo galėjo – užsiuvo pilvą paprastais siūlais, ir nedideliu autobusiuku nuvežė mamą su vaiku į artimiausią ligoninę. Kelionė truko 2 su puse valandos.

Gydytojus šokiravo tai, kad išgyveno ir mažylis, ir mama, nors nuo šios neįtikėtinos operacijos iki chirurgų apžiūros praėjo net 16 valandų. Jie ištaisė jos klaidas (ji pažeidė žarnyną), o po 10 dienų leido grįžti namo.

Vėliau moteris prisipažino, kad šiam beviltiškam žingsniui ją pastūmėjo nepakeliamas skausmas: „Aš jo nebegalėjau kentėti. Nusprendžiau, kad jeigu jau mažylis, mirs, tai ir aš kartu, o jeigu išgyvens, tada noriu pamatyti, kaip jis auga, būti kartu su juo“, - pasakojo Inés.

Šis atvejis unikalus: nei prieš tai, nei po to daugiau tokių nebuvo. Jis netgi buvo aprašytas tarptautiniame leidinyje apie akušeriją ir ginekologiją „International Journal of Gynecology & Obstetrics“.