Indijoje nebegyvenu jau 24 metus, tačiau ten skrendu 6-8 kartus per metus. Labiausiai ilgiuosi artimų žmonių, gerų draugų, giminaičių – šeimos ryšiai Indijoje ypač stiprūs, tad progai pasitaikius, stengiuosi ten grįžti. Mano draugai ir šeimos nariai taip pat mane lanko – jaunėlė sesuo netgi praleidžia čia po tris mėnesius kasmet. O aš pats jau dvejus su pusę metų esu visateisis Lietuvos pilietis.
 
 Jeigu palygintumėte Indijos ir Lietuvos visuomenes, ar jos labai skiriasi?
 
Pagrindinis šių šalių skirtumas – gyventojų skaičius, tai 2,8 milijono ir 1,25 milijardo. Kultūriškai yra daug mus vienijančių dalykų, išpažįstame tas pačias vertybes – labai gerbiame savo šeimas, tėvus, auginame vaikus, apsupdami juos meile ir rūpesčiu bei suteikdami daug laisvės individui. Be to, jūsų kalba labai graži, ji panaši į sanskritą ir hindi. Be to, nemažai kultūrinių papročių yra panašūs, pavyzdžiui, atėję į svečius, tiek jūs, tiek mes, nusiauname batus. Net jūsų pagonių tradicijos yra panašios į induistų praktikas, tarkime, santuokos ceremonija, apeinant ratu apie aukurą.
 
Joga Indijoje yra giliai įsišaknijusi, tapusi neatskiriama kultūros dalimi, o ar ji populiari pasaulyje?
 
Jogą gaubia daugybė nesusipratimų ir mitų – jai jau apie 7000 metų, ji nėra kažkokia naujovė Indijoje. Kalbant paprastai, jos esmė – kūno ir minčių apsivalymas ir sveikatingumas. Tai tam tikras gyvenimo būdas, ir šiuo metu vis daugiau žmonių pradeda ja užsiimti, nes suvokia, kad buvimas sveiku yra žymiai geriau už sirgimą. Daug žmonių pasaulyje mano, kad per jogą Indija pasauliui perduoda savo religiją, tačiau tai yra filosofija, apimanti kūną ir protą. Beveik 174 šalys Jungtinėse Tautose parėmė birželio 21 dienos paskelbimą tarptautine jogos diena. Dabar ši praktika labai populiari Japonijoje, Kinijoje, netgi visuose Amerikos miestuose rasime jogos klubų – nebereikia žmonių įtikinėti, kad sveika gyvensena, švarus kūnas ir mintys yra svarbu.