Vienintelis rūpestis, kurį daugeliui kelia plaukai, yra stiliaus. Kankinamės svarstydami, ar juos kirpti trumpai, ar auginti ilgesnius, garbanoti arba tiesinti, dažyti ar leisti žilti natūraliai. Bet ekspertai sako, kad plaukai gali suteikti mums itin vertingos informacijos. Jų, taip pat skalpo, būklė yra puikus sufleris, galintis įspėti apie pačias įvairiausias ligas.
 
Gydytojai dermatologai pripažįsta ilgokai to nežinoję. Dar ne taip seniai buvo manoma, kad plaukai – tik negyvas proteinas. Dabar jau įrodyta, kad jie gali tarsi perspėti apie daugelį sveikatos sutrikimų.
 
Aišku, seniai žinome, kad plaukai reaguoja į stresą. Tačiau, kaip paaiškėjo, toli gražu ne tik psichologinį, bet ir fizinį, kurį sukelia prasidėjusi liga.
 
Štai keli pavojaus signalai, kuriuos pamačius vertėtų susirūpinti ne tik plaukų sveikata.
 
Sausi, silpni, ploni plaukai. Jie gali išsausėti dėl daugybės priežasčių, pradedant dažais, džiovintuvu ir baigiant chloruotu vandeniu, jeigu laisvalaikiu lankote baseiną. Tačiau jeigu plaukai staiga tampa pastebimai plonesni ir gležnesni (net atrodo, kad jų pasidarė gerokai mažiau, nors tikrai neslenka), tai gali būti nepakankamos skydliaukės funkcijos požymis – tokia būklė vadinama hipotiroze.
 
Kiti hipotirozės požymiai: nuovargis, padidėjęs kūno svoris, sulėtėjęs širdies ritmas ir nuolatinis šalčio jausmas. Pasitaiko, kai išretėja ar net visai išslenka antakiai (beveik garantuotas hipotirozės simptomas – išretėjęs arba ėmęs ir išnykęs išorinis antakio trečdalis).
 
Ką daryti? Pasidalykite jums nerimą keliančiais pastebėjimais su gydytoju ir paprašykite dėl viso pikto ištirti skydliaukės hormonų lygį.
 
Pleiskanojantys arba plutele aptraukti skalpo odos plotai, dažniausiai ties plaukų augimo linija. Stora pluta ant skalpo paprastai reiškia psoriazę. Ji nepanaši į jokias kitas ligas, dėl kurių ima pleiskanoti galvos oda, nes labiau primena šašą.
 
Deja, psoriazė, arba žvynelinė, – dažniausiai pasitaikanti iš autoimuninių ligų. Ji atsiranda, kai mūsų oda ima dirbti viršvalandžius ir siųsti ląstelėms klaidingus signalus daugintis greičiau, nei paprastai derėtų.
 
Psoriaze serga milijonai žmonių, tačiau toli gražu ne visiems žinoma, kad šis nemalonus negalavimas dažnai puola kartu su kitomis autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip Krono liga, vilkligė ir reumatoidinis artritas. Taigi jeigu sergate kokia nors autoimunine liga, didelė tikimybė, jog susirgsite ir psoriaze. Ir atvirkščiai: jeigu atsirado psoriazė, būkite budrūs – gali būti, jog tapote ir daug rimtesnio negalavimo auka. Iki 30 proc. sergančiųjų psoriaze suserga ir psoriaziniu artritu – labai nemalonia liga, pasireiškiančia skausmingais sąnarių tinimais.
 
Ką daryti? Egzistuoja begalinis sąrašas priemonių psoriazės simptomams palengvinti (į jį patenka šampūnai, kremai ir tepalai su anglimis, salicilo rūgštimi, cinku ir alavijais). Tačiau šios ligos gydymas vis tiek lieka ilgas, nelengvas, ir paprastai tenka mokytis iš klaidų.
 
Hidrokortizono tepalas palengvina uždegimą, nemalonius pojūčius – receptiniai kremai su vitaminu D ir A, antralinu. Labai daug pacientų padeda UV spindulių terapija ir sisteminis gydymas imunosupresiniais preparatais. Taigi be dermatologo patarimo bet kuriuo atveju neišsiversite – sutikite, geriau pasikonsultuoti su specialistu, nei patiems klaidžioti tarp gydymo metodų ir vaistų.
 
Taip pat turėkite omenyje: žvynelinė didina cukrinio diabeto, širdies ligų, hipertenzijos, tam tikrų onkologinių ir kai kurių kitų ligų, taip pat nutukimo riziką.
 
Išretėję plaukai. Visiškai normalu per dieną netekti nuo 100 iki 150 plaukų – tai natūralus mūsų kūno kaitos procesas. Tačiau jeigu šukose ar ant rankšluosčio, išsitrinkę galvą, pamatote gerokai daugiau plaukų, ir ypač sruogomis, laikas susirūpinti.
 
Yra viena labai dažna ir kone universali tokio plaukų slinkimo priežastis – tai psichologinis arba fizinis stresas (artimo žmogaus netektis, atleidimas iš darbo ir panašiai). Tačiau slinkti plaukai gali pradėti ir nuo smarkaus karščiavimo, jeigu susirgote gripu ar kokia infekcine liga. Plaukai taip pat gali išplonėti arba staiga pradėti slinkti ir dėl diabeto (kai kurie specialistai sako, kad tai vienas pirmųjų pavojaus signalų, kai beprasidedanti liga pradeda veikti hormonus).
 
Plaukų slinkimas gali būti šalutinis kai kurių vaistų poveikis – tokių požymių būna net geriant kontraceptikus, ką jau kalbėti apie antidepresantus ar vaistus nuo bipolinio sutrikimo. Bet kokie hormonus veikiantys vaistai gali sukelti tokį slinkimą – nuo kontraceptinių piliulių iki vaistų nuo spuogų ir anabolinių steroidų. Kaltininkais gali tapti ir anemija, baltymų trūkumas (tai dažna turint mitybos sutrikimų).
 
Hormoniniai pakitimai organizme taip pat lemia plaukų išretėjimą. Niekam ne paslaptis, kad nėštumo ar menopauzės metu labai dažnai ima slinkti plaukai.
 
Kiaušidžių policistitas irgi gali tapti slinkimo priežastimi – arba pernelyg aktyvaus jų augimo. Viskas priklauso nuo to, kaip išsiderina hormonai.
 
Nereikėtų pamiršti ir jau minėtų skydliaukės disfunkcijų, ypač hipotirozės.
 
Dermatologai pataria patyrinėti išslinkusių plaukų galiukus. Jeigu ties jų šaknimis matyti mažyčių baltų „svogūnėlių“, vadinasi, plaukų slinkimas yra laikinas reiškinys, o ne plikimas.
 
Ką daryti? Jeigu plaukų slinkimas išties laikinas, teks pašalinti jo priežastį – liautis gerti plaukams „nepatikusius“ vaistus ar pradėti gydyti ligą. Gali būti į naudą pavartoti biotiną (vitaminą H, arba vitaminą B7), kuris žinomas tuo, jog tankina ir stiprina plaukus, taip pat nagus.
 
Nors nėra įrodyta, kad vitamino D stygius sukelia plaukų slinkimą, moksliniai tyrimai parodė, jog šis vitaminas (tiksliau, rekomenduojamasis D3) padeda atsiauginti iškritusius plaukus.
 
Taip pat dėl viso pikto pasidarykite kraujo tyrimus, kad įsitikintumėte, jog jums nestinga geležies.
 
Sausi, šiurkštūs, greitai lūžinėjantys plaukai. Kai nubudę ant pagalvės randate pavienių plaukų, tai veikiausiai reiškia, kad jie lūžinėja, o ne iškrenta iš folikulo.
 
Dermatologų teigimu, dažniausiai plaukai pradeda lūžinėti dėl to, kad, nuolat dažomi ir veikiami chemikalų – balinančių, tiesinančių, garbiniuojančių, pasidaro pernelyg trapūs. Kad patektų į plauko vidų, cheminės medžiagos sunaikina epidermį, tad nereikia stebėtis, kad plaukai ima lūžinėti.
 
Suprantama, ne visada kaltos būna tik grožio procedūros. Yra ligų, kurios šitaip paveikia plaukus. Tarp jų – Kušingo sindromas, pasireiškiantis dėl padidintos kortizolio – antinksčių žievės hormono – gamybos antinksčiuose. Dar yra hipoparatirozė (arba paveldima liga, kai paratiroidinės liaukos sekretuoja per mažai PTH dėl magnio stokos, arba traumos, patirtos operuojant galvą ar kaklą, pasekmė), galinti nulemti sausus, lūžinėjančius plaukus. Taip pat pleiskanojančią odą ir gerokai rimtesnius simptomus kaip raumenų spazmai ir net traukuliai.
 
Ką daryti? Pernelyg sausi plaukai gali reikšti ir tai, kad jūsų valgiaraštyje stinga omega-3 riebiųjų rūgščių (valgykite daugiau žuvies, riešutų ir visokiausių sėklų, pavartokite sėlenų aliejų). Ir dar: kad ir kas būtų paveikę jūsų plaukus, kiek galėdami sumažinkite jiems tenkantį chemikalų ir karščio poveikį, kol atsigaus.
 
Jeigu kalti hormonai, kuriuos sujaukė kokia nors liga, pasitarkite su gydytoju – kai kuriuos nemalonius simptomus galima sumažinti arba visiškai pašalinti pavartojus vitamino D ir kalcio.
 
Prisiminkite, jog yra tokia priemonė, kaip plaukų kondicionierius. Giliai drėkinami net labiausiai pažeisti plaukai gali atgauti lankstumą. Tik rinkitės priemones, turinčias natūralių aliejų – kokosų arba avokadų.
 
Skirtingai nei sintetiniai aliejai, tiesiog padengiantys plauko paviršių, šie prasiskverbia į epidermį.
 
Nepamirškite ir maisto papildų su žuvų taukais. O kad mažiau plaukų liktų ant pagalvės, pakeiskite medvilninius užvalkalus (į jų gijas plaukai lengviau įsipainioja) lygesniais, pavyzdžiui, atlasiniais.
 
Plaukai išslenka nedideliais apvaliais lopinėliais. Taip būna, kai organizmo imuninė sistema atsisuka prieš „saviškius“, šiuo atveju – plaukų folikulus. Šie susitraukia, ir plaukai visiškai išslenka palikdami plikos odos lopus (paprastai kone idealiai apvalius).
 
Toks išplikimas, moksliškai vadinamas alopecia areata, arba židininis nuplikimas, taip pat gali atsirasti ties smilkiniais arba prie skyrimo.
 
Kai kuriems žmonėms židininį išplikimą sukelia cukrinis diabetas. Ir jis, deja, gali plisti. Kraštutiniais atvejais nuplinkama visiškai – turimi omenyje ne tik galvos, bet ir viso kūno plaukai.
 
Židininį nuplikimą galima atpažinti ir iš to, kad iškrenta antakiai ir blakstienos – tai vienas bjauriausių šios būklės požymių.
 
Pastebėta, kad tokia išplikimo forma dažniausiai plinta šeimose, kur paveldimas polinkis sirgti autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip reumatoidinis artritas, ankstyvasis diabetas ar skydliaukės ligos.
 
Ką daryti? Kaip parodė patirtis, veiksmingiausias židininio išplikimo gydymas – kortizono injekcijos tiesiai į skalpą. Jeigu nebus suleista steroidų, išplikę apsikritimai, anot dermatologų, tik plėsis ir darysis pastebimesni.
 
Aišku, galima gerti kortizono tabletes ar naudoti kremą, tačiau jie padeda tik esant lengvam atvejui.
 
Gydytojai gali skirti ir kitų vaistų, skatinančių plaukų ataugimą. Tačiau teks apsišarvuoti kantrybe: gydymas gali trukti kelis mėnesius, ir jį kartoti gali tekti ne vieną sykį.
 
Gelsvos pleiskanos ir pleiskanojantys niežtintys odos lopai ant skalpo. Tai, ką mes nuo vaikystėmis vadinome pleiskanomis, dabar yra pripažinta sudėtinga įvairių sveikatos sutrikimų sąveika. Ir į ją dera reaguoti labai rimtai.
 
Seborėjinis dermatitas – tai lėtinis uždegimas, dėl kurio ant skalpo odos atsiranda pleiskanojančių lopų (dažniausiai tose vietose, kur padidėjęs riebalų išsiskyrimas). Atsisluoksniavusi oda ilgainiui pakimba ant plaukų – ją mes ir vadiname pleiskanomis.
 
Specialistai sako, kad seborėjinis dermatitas susijęs su grybeline infekcija, kurią sukelia nenormaliai suaktyvėjęs mielių grybelių, nuolat esančių ant mūsų skalpo ir odos, augimas. Bet kuris iš jų išprovokuoja kitą, mokslininkai prisipažįsta negalintys nuspręsti: tai tarsi kiaušinio ir vištos dilema – nežinia, kuris iš jų atsirado pirmas.
 
Mielių grybelis – organizmas, moksliškai vadinamas Pityrosporum ovale, pasinaudoja tuo, kad oda jau sudirgusi dėl dermatito, ir sukelia dar didesnį uždegimą. Nors kai kurie specialistai dabar mano, jog galbūt mielių grybelis ima daugintis pirmasis ir taip „įjungia“ dermatitą. Bet šitai dar nėra įrodyta.
 
Yra vienas būdas atskirti seborėjinį dermatitą nuo tiesiog sausos odos. Kai oda tik išsausėja, paprastai pasireiškia ir pleiskanojančiais antakiais, ir besilupančia oda palei nosį. Be to, seborėjinis dermatitas dažniausiai būna sezoninis – įsiplieskia žiemą, o vasarą vėl pranyksta. Jį taip pat gali sukelti ir stresas.
 
Ką daryti? Apsilankykite pas dermatologą, kad jis patvirtintų (arba atmestų) diagnozę: seborėjinis dermatitas. Jei ir taip, neišsigąskite: dabar yra puikių receptinių šampūnų ir kremų, padėsiančių suvaldyti situaciją, taip pat naujų vaistų, kovojančių su mielių grybeliu.
 
Skubiai numalšinti uždegimo keliamą deginimą padeda receptiniai steroidiniai kremai. Tačiau juos ilgai vartojant gali išplonėti oda – ypač veido.
 
Norint išvengti ligos pasikartojimo, būtina grąžinti odai balansą. Ir daugelis ekspertų šiam tikslui rekomenduoja... česnaką. Taigi galite arba valgyti labai daug šviežių česnakų, arba vartoti jų papildų.