Dar senovės gydytojai nustatė, kad limfa teka limfagyslėmis, kurios, kaip ir kraujagyslėmis, išsiraizgiusios po visą mūsų organizmą. Limfagyslių galuose yra mazgai. Kam jie reikalingi?

Išvertus iš graikų kalbos, limfa reikštų „švarų vandenį, drėgmę“. Kiekvieno žmogaus organizme yra nuo 400 iki 1000 limfmazgių, išsidėsčiusių galūnių lenkimo vietose, ant kaklo, po žandikauliu, krūtinės ir pilvo ertmėse. Juose bręsta imuninės ląstelės.

Kiekvienas mazgelis dienų dienas renka limfą ir valo iš jos kenksmingas priemaišas (pavyzdžiui, ligas sukeliančius mikroorganizmus, pažeistas ląsteles, svetimos kilmės baltymus).

Kas nutinka su priemaišomis, kurios lieka limfmazgiuose? Jas puola imuninės ląstelės – makrofagai – ir tiesiogine šio žodžio prasme suryja priešą. Tačiau jeigu mazgams tenkantis krūvis yra labai didelis (pavyzdžiui, audiniuose, iš kurių atiteka limfa, prasideda uždegimas), tai nepraeina be pasekmių: mazgai padidėja, juose pačiuose gali prasidėti uždegimas. Kai liga praeina, limfmazgiai ir vėl sumažėja, tačiau visam laikui lieka truputį didesni, negu anksčiau.

Daugelis iš mūsų į padidėjusius limfmazgius žiūri pro pirštus, tarytum tai būtų paprasčiausias peršalimas. Bandome save įtikinti tuo, kad kuo mažiau apie tai galvosime, tuo greičiau pasveiksime. Tačiau gydytojai tokio aplaidaus požiūrio į šią problemą nepateisina. Esmė ta, kad limfodenitas (būtent taip vadinamas limfmazgių padidėjimas) visada reiškia kokią nors ligą. Dėl šios priežasties limfmazgiai vertinami kaip organizme vykstančių patologinių procesų indikatorius.

Daugeliu atvejų limfadenito priežastimi tampa infekciniai procesai – bent jau taip tikina gydytojai. Esmė ta, kad limfmazgiai sudaro savotišką sietelį, filtruojantį visas medžiagas, kurios patenka į kraują, todėl visi ligas sukeliantys mikrobai – ar tai būtų bakterijos, ar virusai – anksčiau ar vėliau atsiduria šiuose „imuniniuose spąstuose“.