Teoriškai be angliavandenių galima ir apsieiti. Pavyzdžiui, kai kurių tautų mitybos racione jų praktiškai nėra, o angliavandenius puikiai pakeičia didelis kiekis baltymų ir šiek tiek riebalų. Ar žmogaus organizmas nuo to nenukenčia? Iš tiesų ne, nes kepenys turi unikalų gebėjimą riebalus ir baltymus paversti angliavandeniais.

Ir vis dėl to, nereikia pamiršti, kad žmogaus organizmas negali padaryti stebuklų vos per kelias minutes. Prie pokyčių jam reikia adaptuotis. Statistinis europietis pripratęs gauti angliavandenių su maistu, todėl sumažinus jų kiekį, tikėtinas nuolatinio nuovargio atsiradimas. Nenuostabu, nes būtent iš angliavandenių išgauname maždaug 50% energijos. Jie – tarsi kuras kūno ląstelėms, smegenims bei raumenims.

Angliavandeniai būna dviejų rūšių:

• Paprastieji – sudaryti iš vienos arba dviejų sacharidų molekulių ir vadinami monosacharidais arba disacharidais. Įprastai jie yra saldūs ir gaunami iš tokių produktų kaip vaisiai, saldumynai ir t.t.  Paprastuosiuose angliavandeniuose yra cukrus, kuris lengvai paverčiamas gliukoze ir įsisavinamas per kraują. Praėjus vos pusei valandos nuo suvalgyto saldėsio, iš cukraus pagaminta gliukozė jau bus nukeliavusi į smegenis ir raumenis. Deja, paprastieji angliavandeniai lengvai virsta riebalais.

• Sudėtiniai – sudaryti iš daugiau nei 10 sacharididų molekulių ir gaunami iš tokių produktų kaip makaronai, daržovės ar kruopos. Žarnynas šiuos angliavandenius apdoroja kur kas sunkiau, tačiau galiausiai iš jų taip pat gaunama gliukozė. Ji lėtai, 1-4 valandų tarpe skverbiasi į kraują, palaipsniui aprūpindama organizmą energija. Organizmas, gaudamas energiją nedidelėmis dozėmis, sugeba ją efektyviai panaudoti, todėl iš sudėtinių angliavandenių išgaunama gliukozė nevirsta riebalais.