Herpes viruso infekcija – tai bendrinis terminas, išreiškiantis grupę infekcijų, kurias sukelia Herpesviridae šeimos virusai. Šiai dienai žinoma 8 herpes tipai, kurie gali pakenkti žmogaus organizmui ir vienas nuo kito skiriasi klinikinėmis apraiškomis. Herpes yra labiausiai paplitęs virusas žmonių populiacijoje, todėl esant lėtinės virusinės infekcijos simptomams pirmiausiai reikėtų pagalvoti apie galimas herpio priežastis. Herpes virusas siaučia absoliučiai visame pasaulyje ir gali būti perduodamas pačiais įvairiausiais būdais: lytiniu keliu, tiesiog liečiantis, keičiantis daiktais ar net gimdant.

Manoma, kad bent vienu iš herpes tipų yra susirgę ne mažiau kaip 90% žmonių populiacijos, o pirminė infekcija prasideda jau pirmaisiais gyvenimo metais. Tačiau šio viruso apraiškos labai priklauso nuo žmogaus imuniteto, todėl sveikiems žmonėms infekcija dažniausiai būna besimptomė (latentinė), o turintiems nusilpusį imunitetą pasireiškia akivaizdūs simptomai.

Taip pat herpes virusas pasižymi gebėjimu pažeisti absoliučiai visus žmogaus kūno organus ir audinius.  Taigi jo klinikinių apraiškų įvairovė labai plati: nuo nepiktybinių pūslelių ant lūpų iki sunkios pneumonijos ir encefalito, galinčių sukelti mirtį.

Egzistuoja ne vienas mitas, susijęs su herpio atsiradimu ir gydymu.

1 mitas: “Herpį turi kiekvienas, todėl jo gydyti nereikia”.

Iš tiesų, herpio virusu užsikrėtę maždaug 90% žmonių populiacijos, tačiau daugumai sveikų ir stiprų imunitetą turinčių žmonių ši infekcija praeina be jokių simptomų. Tiems, kurių imunitetas nusilpęs (retais atvejais ir sveikiems) infekcija gali pažeisti skirtingus organus bei audinius ir sukelti tam tikras klinikines patologijas (encefalitą, plaučių uždegimą, hepatitą ir t.t.). Tokios formos infekcija turi būti diagnozuojama ir gydoma. Taigi, nepaisant to, kad herpes virusą turi dauguma žmonių, šiuo atveju svarbus ne pats sukėlėjas, o infekcijos forma.