Kaip nesuklysti renkantis dantų pastą? Kokių jos rūšių būna ir kokiems dantims jos skirtos?
 
Dantų pastas pagal jų poveikį galima skirstyti į tris grupes:
 

• Higieninės – tinka bet kokių dantų kasdienei priežiūrai.
• Profilaktinės – saugo nuo karieso arba dantenų ligų;
• Gydomosios – jų sudėtyje yra antibakterinių medžiagų.

 
Dantų pasta, kurios sudėtyje nėra veikliųjų ar gydomųjų medžiagų, vadinama higienine. Ji turi tik pagrindines sudedamąsias dalis, bet nestabdo ėduonies plitimo, taip pat negydo ir dantenų uždegimo. Tokios pastos tinka neturintiems dantų ir nešiojantiems protezus, nešiojantiems protezus ant implantų, alergiškiems tam tikroms dantų pastos sudėtinėms dalims. Kadangi higieninėse pastose nėra fluoro, jos neapsaugo nuo ėduonies ir todėl netinka nei vaikams, nei suaugusiems, kurių dantys jau yra stipriai pažeisti ėduonies arba yra didelė ėduonies rizika.
 
Dantų pastos, kurių sudėtyje be pagrindinių yra ir veikliųjų medžiagų, vadinamos profilaktinėmis ir gydomosiomis. Pagal poveikį jas galima skirstyti į antikariozines, antibakterines (saugančias nuo uždegimo ir jį malšinančias), mažinančias dantų jautrumą, balinančias, užkertančias kelią akmenų susidarymui.
 
Į profilaktinių dantų pastų sudėtį įeina dantis nuo ėduonies saugantis fluoras. Fluoro kiekis dantų pastose gali svyruoti nuo 750 ppm (angl. parts per million, fluoro dalelės milijonui dalelių) iki 1500 ppm. Šį skaičių arba jo procentinę išraišką – 0,1–0,15 proc. galima rasti ant dantų pastos pakuotės. Kuo didesnis fluoro kiekis pastoje, tuo ji geriau saugo dantis nuo ėduonies. Dantų pasta, kurios sudėtyje yra 5000 ppm flouro, pasižymi labai stipriu antikarioziniu poveikiu ir priskirtina gydomųjų pastų grupei, todėl ją skirti gali tik gydytojas odontologas arba burnos higienistas.