Tuberkuliozė – rimtai ir net grėsmingai skambanti diagnozė. Vaikų ligų sąraše jai, atrodytų, visiškai ne vieta (bent jau dėl to, kad mažyliai nuo jos skiepijami). Vis dėlto, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet ši neganda nusineša gana daug vaikų gyvybių. Kaip nuo jos apsisaugoti tai, kas mums brangiausia – savo vaikus?

Kada galima įtarti, kad vaikas užsikrėtė?

Tuberkuliozę sukelianti mikobakterija dažniausiai pažeidžia krūtinės srityje esančius limfamazgius. Paprastai iš pradžių kosulio nebūna, bet to užtenka, kad tėvai galėtų įtarti, jog jų vaikas užsikrėtė tuberkulioze. Nerizikuokite ir nedelskite, kuo greičiau kreipkitės į gydytoją, jeigu vaikui daugiau kaip dvi savaites nepraeina intoksikacijos požymiai: silpnumo jausmas, nuovargis, blyški oda, prakaitavimas naktimis, prastas apetitas ir mėlynės po akimis. Kai kuriais atvejais gali laikytis neaukšta (maždaug 37,2–37,3 laipsnių) temperatūra. Jeigu pediatras nieko neranda, o vaiko būklė nesitaiso, siekite, kad būtų atlikta krūtinės ertmės organų tomograma – ji padės nustatyti limfmazgių būklę. Įprasta rentgeno nuotrauka nieko neparodys, nes pažeidimas – ne pačiuose plaučiuose.

Beveik panacėja

Skiepai nuo tuberkuliozės (jie daromi nuo 3–5 dienų iki 7 metų amžiaus) padidina tikimybę, kad organizmas, susidūręs su mikobakterija, neleis vystytis ligai. Mantu (šį tyrimą reikėtų kartoti kasmet) rodo, ar organizme yra infekcija ir ar mažąjį pacientą reikia gydyti. Vis dėlto pastaraisiais metais vis daugėja tėvelių, kurie atsisako tokių paprastų priemonių (jie bijo užkrėsti savo atžalą, nors vakcinai naudojamos lazdelės yra silpnesnės, o mėginiui – tik bakterijų gyvybinės veiklos produktai). Komplikacijų tikrai kartais pasitaiko, tačiau, kaip tikina specialistai, paprastai kaltas būna netaisyklingas vakcinavimas. O reikalavimai štai tokie: vaikas turi būti išnešiotas, prieš skiepus apžiūrėtas pediatro, LOR ir imunologo, o po bet kokios ligos turi praeiti mažiausiai vienas mėnuo.