Artimo žmogaus bandymas nusižudyti sukrečia ne mažiau nei pati savižudybė. Psichologų teigimu, tiek savižudybės, tiek bandymo atvejai paliečia mažiausiai dešimt artimoje aplinkoje esančių žmonių – šeimos narius, draugus, kolegas ar bendramokslius. Tuomet sukyla įvairūs prieštaringi jausmai, apima baimė ir nerimas, kyla begalė klausimų. Pagalba reikalinga ne tik bandžiusiems nusižudyti, bet ir jų artimiesiems. Kaip tokiose situacijoje jie jaučiasi ir kaip elgtis, pasakoja „Krizių įveikimo centro“ psichologė Renata Černovaitė.

„Higienos instituto duomenimis, 2017 metais Lietuvoje nusižudė 749 žmonės. Tikslios bandymų nusižudyti statistikos nėra, tikėtina, kad daugelis atvejų net nepatenka į medikų ir psichologų akiratį. Todėl jų galėtų būti bent 20 kartų daugiau nei savižudybių. Tai reiškia, kad krizines situacijas iš tiesų išgyvena ženkliai didesnis skaičius šeimų. Šeimai tai skausminga patirtis, tačiau pagalba dažnai pasiūloma tik bandžiusiam nusižudyti asmeniui, o apie pagalbą artimiesiems – tėvams, broliams, seserims, sutuoktiniams, vaikams – pamirštama, nors tai taip pat svarbu“, – sako psichologė.

Kaltė, pyktis, gėda ar baimė – ką išgyvena artimieji?

Į bandymą nusižudyti reaguojama labai skirtingai. Gali ištikti šokas, kilti baimė, nerimas, apimti siaubas. Po pirmosios reakcijos vieni skuba aktyviai ieškoti pagalbos bandžiusiam nusižudyti artimajam, kiti vengia šios temos, apsimesdami lyg nieko nebūtų įvykę. Užplūsta daug prieštaringų jausmų – kyla baimė, pyktis, beviltiškumo jausmas, kaltė ir gėda.

„Svarbu žinoti, kad tokie jausmai yra normalu – skirtingose situacijose juos patiriame visi. Dažniausiai artimieji jaučiasi kalti, jog nepastebėjo šalia kenčiančiojo, nesugebėjo užkirsti kelio mėginimui nusižudyti. Netgi nuolat prisimena ir graužiasi dėl paskutinio barnio, atšiaurių žodžių bei mano, kad tai galėjo prisidėti prie minčių apie savižudybę. Tuo metu svarbu išgirsti, kad jie nėra už viską atsakingi, o noras mirti kyla dėl įvairiausių priežasčių“, – pasakoja R. Černovaitė.

Artimiesiems dažnai būna sunku ir pripažinti, jog pyksta ant bandžiusiojo žudytis. Dažniausiai tokia emocija kyla dėl bejėgiškumo ir nežinojimo, ką daryti toliau. Taip pat dėl to, kad bandęs nusižudyti žmogus negalvojo, kaip tai paveiks šeimą. O patiriama gėda dažnai užkerta kelią dalintis savo išgyvenimais ar siekti psichologinės pagalbos. Specialistės teigimu, emociškai sunkias situacijas sprendžiant tik siaurame šeimos rate, problemos gali tik dar labiau pagilėti, jei nepavyksta rasti supratimo ir palaikymo, o emocijos slepiamos. Reikia nepamiršti, kad tokie jausmai krizės akivaizdoje nėra blogi, šeima išgyvena sunkų laikotarpį ir jiems gali prireikti laiko prisitaikyti, nurimti.

Nebijokite kreiptis pagalbos patys

Kad ir kokia beviltiška atrodytų esama padėtis, atsigaunama net po sunkiausių krizių. Greičiau prisitaikyti prie sunkios gyvenimo situacijos bei grįžti į įprasto gyvenimo vėžes gali padėti ir psichologai. Svarbu žinoti, kad tokios pagalbos galimybės egzistuoja ir išdrįsti kreiptis, kai labiausiai reikia.

Anot psichologės, šeimos nariui bandžius nusižudyti kyla ne tik įvairiausi jausmai, bet atsiranda ir daug klausimų, artimiesiems svarbi edukacija, specifinių situacijų aptarimas: „Jiems dažnai norisi išgirsti patarimų ne tik iš psichologų, bet ir iš panašią patirtį išgyvenusių žmonių. Tokioje grupėje artimieji turi progą sužinoti, kaip tvarkosi kiti, gali mokytis vieni iš kitų, kalbėti apie sunkiausius jausmus ir nepatogias situacijas nepatirdami gėdos ar kaltės. Su grupės vedančiojo pagalba jie išmoksta atpažinti ir priimti savo jausmus, o tai padeda įveikti sunkias situacijas šeimoje. Individuali psichologinė pagalba tinkamesnė, jei artimieji dar yra šoke, jaučiasi labai pasimetę, nenori priimti, kad artimas žmogus bandė nusižudyti.“

Daugeliui bandžiusių žudytis žmonių, gaunančių pagalbą, pavyksta atgauti vidinę ramybę, ypač sulaukus nuoširdaus artimųjų palaikymo. Tai įpareigoja ir pačius artimuosius rūpintis savimi, kad galėtų tinkamai pasirūpinti kitu.