Platforma. Pagrindinis tokio pado trūkumas yra tas, jog jis pernelyg masyvus, kad lankstytųsi. O pėdai tai, savaime suprantama, ne į naudą. Be to, tokia avalynė dažnai būna sunki, taigi trikdo kraujotaką ir taip kenkia kojų venoms.

Plokščias padas. Kaip jau minėta, kūno svoris turi būti tolygiai paskirstytas tarp pėdos priekio ir kulno. Jeigu pakulnę aukštiname, kenčia priekinė pėdos dalis bei pirštai – juos ima „laužti“, jeigu visiškai jos atsisakome, papildomas krūvis tenka kulnams. Taigi jei nuolat avėsite bekulnius batelius, irgi galite neišvengti skausmo, tik jau kulnų srityje. Galimi ir kiti probleminiai simptomai.

Įspirtukės. Didžiausias tokios avalynės trūkumas – ji visiškai neprilaiko kulkšnies, o tai labai blogai, nes gresia išnirimas ir patempimas, o ir pati ant jos nesilaiko. Todėl vaikščiodami dažnai turime sąmoningai dėti pastangas, kad išlaikytume įspirtukes ant kojos, ir tam įtempiame kojų pirštus.

Nesvarbu, kokia būtų įsispiriama avalynė – uždara ar atvira, ją laikyti turi bent kuklus dirželis kulkšnies srityje, kad priekinė pėdos dalis nepersitemptų.

Dažniausiai į specialistus kreipiamasi dėl pėdos deformacijos – iš savo vietos išėjusio „kauliuko“. Tiesa, nepatogi avalynė šiuo atveju būna ne pagrindinė priežastis – tokios deformacijos glaudžiai susijusios su plokščiapėdyste, tačiau rimtas provokatorius, vienas iš pagrindinių veiksnių, pagreitinančių procesą.

Batų smailumas ar bukumas ortopediniu požiūriu taip pat turi reikšmės.

Avalynė, galima sakyti, visada priekyje būna šiek tiek susiaurinta, nes tokį jos bruožą padiktavo pati žmogaus pėdos fiziologija. Tačiau batai negali būti tokie siauri, kad nuolat laikytų pirštus suspaustus it žnyplėse. Todėl visada sveikiau bus rinktis batus užapvalintomis nosimis.