Jei matote, kad artimam žmogui nesiseka įveikti psichologinės krizės, pirmiausia su juo reikia stengtis pasikalbėti apie tokios pagalbos reikalingumą ir naudą, pasiūlyti perskaityti straipsnį apie sėkmingą psichologinę pagalbą. Paaugliams įspūdį gali daryti tai, kad kokiai nors sporto ar kino žvaigždei padėjo psichologas. Jei yra galimybė, galima pasiūlyti susitikti su žmogumi, kuriam sėkmingai buvo suteikta psichologinė pagalba ir kuris galėtų pasidalyti šia patirtimi.
 
Daugelis tyrimų rodo, kad žmonės, kurie žinojo apie kitus pagalbos ieškojusius ir sėkmingai ją gavusius žmones, yra labiau linkę ir patys ieškoti pagalbos. Naudinga rekomenduoti ir konkretų specialistą, kuris kažkam padėjo.
 
Kai kurie žmonės bijo, kad psichologas vers kalbėti apie jausmus ir paslaptis, tačiau, pasak E. Mažeikaitės, tai netiesa, todėl svarbu žmogų informuoti, kad tik jis pats sprendžia ką, kiek ir kaip kalbės, kad jis bus palaikomas ir besąlygiškai suprastas. Svarbiausia – žmogaus nepalikti vieno.
 
Lankymosi pas psichologą stigmos
 
Gana daug žmonių vis dar mano, kad į psichologą kreipiasi tik psichiškai nesveiki arba silpni žmonės, kurie patys nesugeba išspręsti problemų, ir tokia visuomenės stigma neretai stabdo žmogų prašyti pagalbos. Pasak Centro poliklinikos medicinos psichologės,  daugelis net neskiria psichiatro nuo psichologo ir klaidingai įsivaizduoja psichologo darbą. Labai svarbu, ką apie psichologus galvoja žmogaus artimiausia aplinka: šeima ir draugai. Tačiau į psichologus vengiama kreiptis ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, baimės aptarinėti skausmingas emocijas su kitais asmenimis.
 
Pastebėta, kad psichologinę pagalbą palankiau vertina moterys nei vyrai. Be to, jos ir ieško dažniau tokios pagalbos. „Tai susiję su tradiciniu požiūriu į vyro ir moters vaidmenį visuomenėje, kad vyras turi būti stiprus, neverkiantis, pats susitvarkantis su problemomis. Vyresnio amžiaus žmonės linkę manyti, kad jų psichologinės problemos susijusios su fizinėmis ligomis, todėl pagalbos dažniausiai ieško pas bendrosios praktikos gydytojus arba bando patys susitvarkyti, kartais ir su medikamentų pagalba“, – paaiškina E. Mažeikaitė ir atkreipia dėmesį į tai, kad lietuviai yra uždari žmonės, įpratę padėti patys sau arba spręsti problemas artimųjų rate, jie nelinkę atvirai reikšti emocijų, apie jas kalbėti. Tai yra susiję ir su mūsų kultūros vystymusi, tautiniu identitetu.