Kad nubudimas taptų maloniu procesu, o vaikas iš lovelės išsiropštų visada geros nuotaikos, reikalinga išmani metodika. Bet kaip tik ji dažniausiai ir būna klaidinga.

Aišku, rytais mamos ir tėčiai irgi privalo laikytis griežto grafiko, kad spėtų ir pusryčius patiekti, ir vaiką aprengti, ir patys dar į darbą susiruošti. Todėl vaiko atsisakymas šokti iš patalo tą pačią akimirką, kai buvo liepta, ir klusniai vykdyti visus nurodymus, gali išvesti iš pusiausvyros net kantriausius iš tėvų. Tad, kam slėpti, retkarčiais ir balsą pakeliame, ir jėga iš lovos juos ištempiame...

Bet supraskite, kad ašaros ir nuoširdi nuoskauda yra natūrali vaiko reakcija, kai, pramerkęs akis, jis vietoj mylinčios besišypsančios mamos pamato susinervinusią furiją. Galiausiai visi šeimos nariai rytą namus palieka sudirgę, bjaurios nuotaikos, nelaimingi ir jausdami užslėptą kaltę vienas prieš kitą.
 
Nubudimo taisyklės
 
Psichologai pataria, kaip turėtų atrodyti taisyklingas, sveikas nubudimas.

Svarbiausia, anot jų, yra švelnumas ir jokios prievartos. Nederėtų įsiveržti į vaiko kambarį it viesului su šauksmais. Į miegamąjį įeikite tyliai, truputį po jį pavaikščiokite, kad mažylis per miegus pajustų: patalpoje jis nebėra vienas.

Įjungti ryškią šviesą irgi jokiu būdu negalima – jei už lango vis dar tamsu, užteks silpnos naktinės lempelės.
Jeigu mėgstate keltis su muzika, geriau jau melodija būtų lėta, rami. Puikiai tiks ir natūralūs gamtos garsai.

Ko išvis jokiomis aplinkybėmis, pasak psichologų, negalima daryti, tai traukti nuo vaiko antklodę ar pagalvę, purtyti už rankų, kojų (jau nekalbant apie veidelio šlakstymą vandeniu). Prisėskite ant lovos krašto, švelniai paglostykite rankytę ar pėdutę. Mamos ar tėčio balsas negali būti ne tik kad šiurkštus, bet net pernelyg garsus. Tyliai pradėkite pasakoti mažyliui, kad saulutė jau nubudo, už lango paukšteliai čiulba, taigi ir jam atėjo metas keltis. Tada suteikite vaikui truputį laiko pasirąžyti ir psichologiškai pasiruošti nubusti.