– nutukimas,
– diabetas,
– raumenų silpnumas dėl raumenų masės ir jėgos sumažėjimo.
 
Pastarasis negalavimas, mediciniškai vadinamas sarkopenija, yra ir vienas būdingiausių senėjimo požymių. Dėl silpnų raumenų greičiau išeina iš rikiuotės sąnariai, nes raumenų „korsetas“ jų kokybiškai nebepalaiko, padidėja osteoporozės rizika. Taigi greičiau ateina senatvinis glebumas.
 
Taip pat teigiama, kad tarp „pelėdų“ labiau paplitusi depresija, dirglumas, nerimastingumas, nuotaikų svyravimai. „Vyturiai“ dažniau būna optimistai.
 
Tačiau žmonėms, laikantiems save „pelėdomis“, nereikėtų panikuoti. Juk skirstymas į chronotipus labai sąlyginis – daugelį šios srities dalykų lemia genai.
 
Ką tiksi vidinis laikrodis
 
Gydytojai genetikai primena, kad kiekvienas iš mūsų turime vidinį (molekulinį) laikrodį, veikiantį genetikos lygmeniu. Ir jo tiksėjimas, žinoma, taip pat susijęs su aplinkos apšviestumu, lemiančiu melatonino gamybos organizme aktyvumą. Tačiau esama ir sudėtingesnių giluminių mechanizmų – savotiško vidinio chronometro, tiksinčio nepriklausomai nuo aplinkos. Tą dar 1962 metais patvirtino vokiečių fiziologo Jurgeno Ašofo eksperimentas.
 
Mokslininkas įkurdino eksperimento dalyvius savo sūnaus požeminiame bunkeryje, į kurį nepatekdavo nei šviesa, nei garsai. Tiriamieji gyveno orientuodamiesi tik pagal savo vidinius poreikius – ėjo miegoti, kėlėsi, įjungdavo ir išjungdavo šviesą, kada jiems norėjosi. Jų būdravimo ir miego ciklai, kūno temperatūra, kiti rodikliai buvo kruopščiai fiksuojami.
 
Eksperimentas aiškiai parodė, kad žmogus turi vidinį, įgimtą cirkadinį (nuo lotyniško „circa dies“) paros ritmą. Jis reguliuoja miego bei būdravimo laiką ir tai nepriklauso nuo aplinkos.