Dažnai girdime kalbant apie priklausomybes nuo kasdieniniame gyvenime įprastų dalykų: šokolado, sekso, darbo, kompiuterio. Ar iš tiesų tai irgi yra tapę šių laikų priklausomybėmis?

Šiais laikais terminas "priklausomybė" yra taikomas labai buitiškai, todėl ir kalbame apie priklausomybes nuo šokolado ar filmų žiūrėjimo. Tačiau priklausomybė yra diagnozė, kuriai yra būdingi tam tikri kriterijai. Vienas iš kriterijų - žmogus nebekontroliuoja savo elgesio. Jam tampa nebesvarbu verkiantys artimieji, jis gali prarasti šeimą, susigadinti sveikatą – ir nei vienas šių sukrėtimų jo nesustabdo. Kitas priklausomybės požymis – abstinencija. Žmogų pila prakaitas, skauda visą kūną. Juk to nebūna negavus kavos ar pyragaičių, o narkomanai kartais negalėdami pakelti fizinio skausmo net nusižudo.

Kodėl vis daugiau tampa priklausomi nuo lošimo, jie patys prašosi neįleidžiami į kazino, kuriamos net anoniminių lošėjų draugijos?

Į tarptautines ligų klasifikacijas yra įtrauktos šios priklausomybės: nuo alkoholio, vaistų, narkotikų ir lošimo. Prieš kelias dešimtis metų Sovietų sąjungoje nebuvo manoma, kad lošimas yra liga, tai buvo traktuojama tiesiog kaip žalingas įprotis, gydymo neapmokėdavo ligonių kasos. Dabar situacija yra žymiai geresnė. Nuo lošimo priklausomas žmogus gali kreiptis nebūtinai į ligonines – yra pagalbą suteikiančios anoniminių lošėjų grupės.

Negalima pamiršti, kad lošimo aparatai sukurti žinant visą žmogaus psichologiją. Dauguma galvoja, kad vieną kartą išlošę daugiau nebeloš. Bėda tame, kad kartą išlošę norisi išlošti dar. Žmonės kuria sistemas, kurios padėtų išlošti, bet tai dar niekam nepavyko, nes galų gale visada laimi lošimo namai. Tikra priklausomybė yra tada, kai praloši turtą, vaikus, žmoną ir vis dar tiki, kad vieną dieną išloši.